Šiandieninė situacija aiškiai rodo, kad mūsų šalyje nėra pakankamai išvystyta šviečiamojo pobūdžio visuomenės informavimo sistema. To pasekmė – sklandantys mitai apie ŽIV ligą ir jos plitimo kelius buitinėse situacijose. Neigiamas visuomenės požiūris trukdo visiems norintiems integruotis į gydymo sistemą, mažina jų motyvaciją ir dažnai tampa pagrindine kliūtimi vykdyti ŽIV prevencinį darbą. Tai akivaizdžiai rodo naujausia Jungtinių Tautų AIDS programos (UNAIDS) ataskaita. Nors Lietuva pasiekė gerų rezultatų, vertinant gydymo veiksmingumą, ŽIV gydymo aprėptis nėra pakankama – dabar gydoma vos 43 proc. apie nešiojamą ŽIV infekciją žinančių pacientų.
Būtent socialinių darbuotojų užduotis yra susieti ŽIV užsikrėtusius asmenis su būtiniausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir suteikti paramą kiekviename ligos gydymo etape. Gydytojo ir ŽIV paciento tarpusavio santykiai dažniausiai yra grindžiami paciento sveikatos prioritetu, diagnostikos ir gydymo klausimais. Jie retai kada persikelia už ligoninės durų, kur teigiamą ŽIV diagnozę išgirdę pacientai susiduria su psichologiniais ir socialiniais iššūkiais asmeninėje aplinkoje. Tuo metu nevyriausybinių organizacijų atstovai ir socialiniai darbuotojai dažnai yra arčiausiai kasdienių žmonių reikalų, o santykį su lankytoju kuria, gilindamiesi į jo asmeninę situaciją ir aplinką.
Būtent socialinių darbuotojų užduotis yra susieti ŽIV užsikrėtusius asmenis su būtiniausiomis sveikatos priežiūros paslaugomis ir suteikti paramą kiekviename ligos gydymo etape.
Galima sakyti, kad mūsų rūpestis pasiekia kiekvieną paciento gyvenimo sritį ir padeda susidoroti su šios pavojingos ligos teigiamos diagnozės keliamais iššūkiais. Vienas iš sudėtingiausių pacientų užduočių yra laikytis paskirto gydymo režimo. Psichologinė įtampa, kurią sukelia vis dar pasitaikantis neigiamas visuomenės požiūris į ligą yra viena dažniausių priežasčių, kodėl pacientai nutraukia gydymo procesą, todėl jiems reikalinga nuolatinė parama ir palaikymas. Svarbu padrąsinti ŽIV užsikrėtusius asmenis imtis iniciatyvos ir kontroliuoti šią ligą taip, kaip kiti žmonės kontroliuoja lėtines ligas. Šiuo metu apie 80-čiai procentų Alytuje veikiančio „Pasitikėjimo“ kabineto lankytojų reikalingos būtent tokios socialinio pobūdžio paslaugos, kurios ne tik padėtų jiems integruotis į gydymą, bet ir jame išlikti.
Ne paslaptis, kad daugelio pacientų laukia ilgas ir sudėtingas gydymo kelias, kurį tenka eiti dažnai neturint pakankamai finansinių išteklių, žinių ir valios. Be socialinių darbuotojų paramos, daugumai ŽIV sergančiųjų, ypač gyvenančių mažesniuose miesteliuose, integracija į gydymą yra neįmanoma. Dėl tos priežasties žemo slenksčio kabinetai dirba „čia ir dabar” paslaugų teikimo principu – nėra ilgo laukimo eilėse, reikalavimo užsiregistruoti ar kitų biurokratinių elementų. Žemo slenksčio kabinetuose teikiamas kompleksines socialines paslaugas ir informaciją apie ŽIV ligą ir gydymo vertę klientas gauna iškart. Pagalba teikiama ir norint užsiregistruoti reikalingose institucijose bei susitvarkyti asmeninius dokumentus, o prireikus – socialiniai darbuotojai tarpininkauja su sveikatos priežiūros įstaigomis ir specialistais, palydi pas gydytojus.
Vienas svarbiausių ir jautriausių aspektų – konfidencialumas. Žemo slenksčio kabinetų lankytojai yra fiksuojami jiems suteikiant iš kelių raidžių ir skaičių kombinacijos sudarytą kodą. Būtent išsaugotas konfidencialumas yra bene svarbiausia lankymosi kabinete priežastis. Džiugina tai, kad pastaruoju metu matome padidėjusį prašymų dėl pagalbos integruotis į gydymą kiekį. Auga ir klientų sąmoningumo lygis – jie aktyviau dalyvauja siūlomose prevencinėse priemonėse.
Vis dėlto reikėtų pažymėti, kad siekiant efektyviai spręsti ŽIV problemą mūsų šalyje socialinių darbuotojų atsidavimo šiai profesijai nepakanka. Tam reikalinga telkti kitus specialistus ir veikti komandoje, tačiau šiuo metu nėra pakankamai išvystytas tarpinstitucinio bendradarbiavimo modelis, kuris galėtų padėti efektyviau spręsti socialines problemas bei sėkmingiau vykdyti integracijos į ŽIV gydymą procesus.
Nors valstybė pilnai finansuoja gydymą ŽIV užsikrėtusiems asmenims, šiandien susiduriame su socialinių paslaugų, padedančių patekti į gydymo įstaigą, finansavimo trūkumu.
Žemo slenksčio kabinetuose ir nevyriausybinėse organizacijose dirbantys specialistai dažnai yra mažiau apmokami ir neturi tokių socialinių garantijų, kokias turi tą patį darbą atliekantys biudžetinių įstaigų darbuotojai. Galiausiai svarbu prisiminti, kad dėl veiklos ypatumų socialinių darbuotojų dirbančių su ŽIV pacientais bendruomenėje labai dažnas perdegimo sindromas. Specialistams trūksta psichologo pagalbos ir nuolatinių mokymų bei metodikos, kaip dirbti su socialinę atskirtį patiriančiais ir krizinėse situacijose atsidūrusiais asmenimis.
Nors valstybė pilnai finansuoja gydymą ŽIV užsikrėtusiems asmenims, šiandien susiduriame su socialinių paslaugų, padedančių patekti į gydymo įstaigą, finansavimo trūkumu. Reikia nepamiršti, kad labai svarbu yra ne tik padėti ŽIV infekuotiems asmenims patekti į gydymo įstaigas, bet ir suteikti pagalbą tęsti paskirtą infekcijos gydymą. ŽIV sergančiųjų problemų sprendimui galėtų pasitarnauti tinkamas valstybės finansavimas ir deramas dėmesys šioje srityje dirbančių įstaigų ir organizacijų tarpinstitucinio bendradarbiavimo skatinimui, visuomenės švietimui, socialinių darbuotojų kvalifikacijos kėlimui ir tinkamų jų darbo sąlygų užtikrinimui.
Aldona Turauskytė yra LRKD Alytaus „Pasitikėjimo“ kabineto darbuotoja.
„Kalbėkimės: kaip įveiksime ŽIV?“ – iniciatyva, kuria siekiama atkreipti dėmesį į ŽIV suvaldymo problematiką ir kartu rasti veiksmingų sprendimų. ŽIV yra kontroliuojama lėtinė liga, jei pacientams yra užtikrinamas sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų prieinamumas, tačiau Lietuvoje gydymas dažnai yra neprieinamas dėl sisteminių spragų. Bendradarbiaujant visuomenės sveikatos ekspertams ir pilietinei visuomenei, teisingi sprendimai gali padėti Lietuvai įvykdyti tarptautinius ŽIV suvaldymo įsipareigojimus. Iniciatyva subūrė koaliciją „Galiu gyventi“, gydytojus infektologus, žmogaus teisių ir ŽIV srityje dirbančias nevyriausybines organizacijas, ŽIV ekspertus ir sveikatos priežiūros bendrovę „GSK Lietuva“.
