Mano manymu, šiuo metu planuojama aukštųjų studijų ir mokslo – yra svarbu įvardinti šias dvi universitetinės veiklos sritis – reforma dalį savo tikslo jau yra pasiekusi. Visuomenėje išsivystė pakankamai aistringa ir gana aukštos kokybės diskusija. Tai yra svarbu ir labai reikšminga.
Net keista, kad pasipriešinimas, ypač iš universitetinės bendruomenės, yra mažesnis, negu buvo galima tikėtis. Todėl galima sveikinti reformos iniciatorius, pirmiausiai – Švietimo ir mokslo ministeriją, ir palinkėti jiems suprasti, kad tokios svarbos reformą įgyvendinti nebus lengva.
Nors pertvarkos plane pabrėžiamas kokybės siekimas, pagrindinis svoris reformos plane tenka infrastruktūrinei konsolidacijai. Suprantama, nuo kažko reikia pradėti, bet... Yra du dailininkų tipai: vieni paveikslus piešia iš pradžių bendrą vaizdą apmesdami eskizu, o paskui jį detalizuoja. O kiti detaliai piešia visą paveikslą pradėję, tarkim, nuo kairio apatinio kampo. Atrodo, kad šita mokslo ir studijų reforma piešiama antruoju variantu. Taigi mes detalizuojame dalį paveikslo, kuri yra svarbi, bet kažin ar pati svarbiausia. Dėl šios priežasties, mano manymu, reforma turi daug kritikų, nors jų ir mažiau nei galėtų būti.
Manau, kad tvirtai laikantis pagrindinių tikslų, tam tikru lygiu universitetų jungimo planas galėtų būti lankstus. Tai svarbu ne dėlto, kad būtų geriau gyventi akademikams, o dėl siekiamo rezultato.
Žiūrint plačiau į visą jauno žmogaus ugdymo ir atvedimo į savarankišką dalyvavimą visuomenės veikloje sistemą matyti, kad iš tiesų serga visa sistema. Visur – pradedant šeimos politika ir pagalba vaiko ugdymui šeimoje, einant per darželį, pradinę mokyklą, vidurinę mokyklą, profesinį išsilavinimą, kolegijų ir universitetų lygį – reikia labai rimtų permainų.
Šituo masteliu žiūrint, mes pradėjome piešti paveikslą nuo paties aukščiausio lygio – nuo universitetų. Galima ir taip, nes tikrai neįmanoma padaryti visko iš karto. Tačiau man būtų patraukliau, jeigu iš pradžių būtų apmestas visų valstybės pastangų jaunuolių ugdymo srityje eskizas, kadangi vaizdas, kaip turi atrodyti universitetai, labai priklauso nuo visos sistemos.
Mes dabar darome prielaidą, kad įsivaizduojame, kaip turi atrodyti visa sistema nuo vaiko gimimo iki jo savarankiško gyvenimo visuomenėje, bet nesu tikras, kad visi vienodai tai suprantam. Pavyzdžiui, kokia šitame bendrame paveiksle yra universitetų vieta.
Tai geriausiai iliustruoja paprastas klausimas: ar mes norime, kad universitetuose studijuotų 50–60 proc., ar 23 procentai baigusiųjų mokyklas? Kitaip sakant, ar mes manome, kad universitetai teikia patį aukščiausią, universitetinį, tai yra universalų, išsilavinimą, ar jie turėtų apimti ir universalų išsilavinimą, ir profesijos mokymą? Koks turi būti vieno ir kito lavinimo svoris?
Nuo atsakymo į šiuos klausimus labai daug kas priklauso. Jei universitetuose studijuotų tik ketvirtis jaunuolių, reikėtų labai stiprių, aukštos reputacijos kolegijų. Bet iš to, kas dabar yra skelbiama, susidaro vaizdas, kad galvojame apie variantą, kai universitetuose turėtų studijuoti pusė ar daugiau jaunuolių. Mano nuomone, taip būti neturėtų. Bet kuriuo atveju norėtųsi matyti apmatus reformos, apimančios mažų mažiausiai universitetinį, kolegijų ir profesinių mokyklų segmentus.
Universitetinių studijų ir mokslo reformos yra bent kelios dalys ir planas apie tai kalba, bet koncentruojasi į organizacinius (struktūrinius) valstybinių universitetų pokyčius. Nors ir turėdami akademinę autonomiją, yra šie universitetai finansuojami valdžios, todėl valdžia galvoja kaip kokios nors verslo korporacijos vadovai: kaip efektyviai sudėlioti struktūrą, kad ji su mažiausiais kaštais duotų didžiausią naudą. Ir tai yra gerai, tačiau būtina nepamiršti ir kitų reformos dalių: tai yra studentų atrankos, finansavimo, studijų programų, procesų pertvarkos. Tikiuosi, kad Švietimo ir mokslo ministerija šių pertvarkos dalių nepamiršta.
Sveikintina, kad net ir kalbėdami apie dalį reformos, plano rengėjai nusprendė išsikelti tikslus, kurie priklauso ne tiktai nuo struktūrinės reformos. Labai svarbu, kad plane matosi kokybiniai tikslai, tai, kas angliškai vadinama „outcomes“, o ne tiktai struktūros sutvarkymo rezultatai – kiek kokiame mieste turi būti universitetų, kiek programų, kiek studentų.
Darbo grupės pasiūlyta ir Vyriausybės Seimui teikiama struktūrinė universitetų reorganizacijos schema – kiek universitetų kur turėtų būti ir kas su kuo jungiasi – mano nuomone, net nėra taip ypatingai svarbi. Net ir versle, kur valdytojų turimi galios svertai yra žymiai stipresni, labai sunku priversti organizacijas jungtis taip, kaip norėtų jų valdytojai, nes yra tai, ką vadiname žmogiškuoju faktoriumi. Tai žmonių asmeniniai nusiteikimai, simpatijos – visa tai, kas angliškai vadinama „chemija“. Ir tos „chemijos“ nebuvimas dažnai gali sutrukdyti atlikti tokio pobūdžio reformas.
Versle vykdant sujungimus atsižvelgiama ne tiktai į planuojamus kiekybinius rezultatus (kiek pinigų bus sutaupyta, kiek daugiau bus pagaminta), bet ir į tai, kaip jausis žmonės. O akademinei bendruomenei tai yra, ko gero, dar šimteriopai svarbiau.
Net jeigu mes nupaišysime patį gražiausią abstraktų paveikslą, geriausią rezultatą gali duoti tai, kam šito paveikslo veikėjai labiausiai pritaria. Todėl aš manau, kad tvirtai laikantis pagrindinių tikslų, tam tikru lygiu universitetų jungimo planas galėtų būti lankstus. Tai svarbu ne dėlto, kad būtų geriau gyventi akademikams, o dėl siekiamo rezultato.
Nors klausantis diskusijos labai dažnai susidaro vaizdas tarsi universitetai egzistuoja tam, kad profesoriai turėtų geras darbo vietas. Tai neteisybė. Universitetai egzistuoja tam, kad atliktų savo misiją. Tačiau kad ta misija būtų atlikta gerai, juose dirbantys žmonės turi gerai jaustis.
Universitetų stambinimas yra reikalingas ir naudingas, nes šiuo metu resursai neabejotinai yra per daug išbarstyti – ne tik ir ne tiek studijų, kiek mokslo dalies. Labai akivaizdu – ir mes jau tai šnekam dvidešimt septynerius metus, tiktai kol kas nelabai daug darome – kad išmanymas, žinios, mokslas yra vienintelis patikimas resursas Lietuvai apskritai išlikti ir gerai gyventi. Tad mokslo resursų konsolidavimas būtinas, ypač turint galvoje per pastaruosius penkerius metus atliktas didžiules investicijas į mokslo infrastruktūrą.
Dar vienas reikšmingas dalykas, apie kurį ypač kalba universitetų jungimo priešininkai, yra regioninių universitetų poveikis vietinei visuomenei. Ta įtaka iš tiesų svarbi. Aš manau, kad padarius reformą ji tik išaugs. Koks nors, tarkime, Raseinių universitetas būtų kur kas naudingesnis visuomenei, jeigu jis būtų kokio stipraus universiteto filialas. Jis galėtų teikti rimtą mokslinę ir studijų produkciją ir geriau bendrautų su vietos bendruomene, negu šiaip būrelis draugų, besivadinąs universitetu.
Tad argumentą, kad regioniniai universitetai turi išlikti savarankiški, aš atmesčiau. Juo labiau, kad jau ir dabar daug periferijos universitetų dėstytojų važinėja iš Vilniaus ir Kauno. Šita prasme mažai kas pasikeistų, tiktai galėtų būti racionalizuota, sustiprėtų tiek mokslinis potencialas, tiek galimybės studijuoti.
Kalbant apie studijas, universitetas, jo sėkmė priklauso nuo trijų pagrindinių komponentų. Vienas komponentas – tai universitetas kaip organizacija, kuri kuria aplinką, teikia patalpas, moka atlyginimus, duoda tyrimų laboratorijas, svarbiausia – turi savo dvasią. Antras komponentas yra mokymo turinys, kuris susideda iš programų ir profesorių. Trečiasis komponentas yra patys studentai. Akivaizdu, kad be kokybiškų studentų neįmanoma turėti kokybiškų studijų. Ne tiktai dėlto, kad geriau studijoms pasirengę studentai geriau mokosi. Bet ir dėlto, kad geros studijos – tai ir studentų bendras darbas vienam iš kito mokantis ir vienam kitą palaikant.
Šiuo metu visi šie trys komponentai yra blogi arba labai blogi, žiūrint kokiame universitete. Tiktai stiprieji, didieji universitetai yra ryškiai pasigerinę mokslo ir (šiek tiek) studijų fizinę bazę ir atsirenka gebančius studijuoti, nors ta atranka irgi nepakankama. Su mokymo turiniu yra prastai, vėlgi atiduodant deramą pagarbą kai kuriems profesoriams ir docentams. Prastai yra ir su studijų programomis, kurių tikslas bet kokiu būdu surinkti studentus, net jei jie iš tikrųjų negali studijuoti. O apie profesūros atlyginimą už darbą yra tiek prikalbėta, kad jau nelabai galima ką ir bepasakyti. Taigi, visas vaizdas yra blogas. Ir toks jis ne tik todėl, kad universitetinė bendruomenė geresnio vaizdo nenori, bet ir dėlto, kad ji viena nieko padaryti negali.
Pertvarkos reikia, nes mokslo ir studijų sistema serga. Reikia keisti visą sistemą, nes ligonio būklės nepagerins ant atskirų sričių dedami kompresai. Kad situacija keistųsi, nepakaks tik pakelti stojamąjį balą, padidinti finansavimą ar tiktai atlikti organizacinę pertvarką. Dėl to, mano manymu, reikalinga globali reforma tiek universitetų, tiek visuose ugdymo segmentuose.
Aleksandras Abišala yra sertifikuotas vadybos konsultantas
