Trys TS-LKD krikdemų sparnui priklausantys parlamentarai siūlo, kad nuo 2023 metų tautinių mažumų mokyklose pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje ne mažiau kaip 60 proc. programos būtų vykdoma lietuvių kalba. Be abejo, viskas daroma prisidengiant vaikų interesais. „Geras valstybinės kalbos mokėjimas – tai raktas į sėkmingą visuomeninį bei profesinį gyvenimą“ – tvirtina A.Bilotaitė. Ir ji visiškai teisi! Abejoju, ar atsirastų nors vienas su tuo nesutinkantis Lietuvos lenkas arba rusas. Kiekvienas mūsų norėtų gerai mokėti lietuvių kalbą. Dar daugiau, mūsų jaunimas neretai kalba geriau lietuviškai negu gimtąja kalba.
Nepamatuotos 2011 metų švietimo reformos atgarsiai
Šio įstatymo pataisų projekto autoriai visiškai teisingai pastebi, kad tautinių mažumų ir lietuviškų mokyklų lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatai vis dar skiriasi. Ir, deja, tautinių mažumų mokyklų abiturientų rezultatai yra prastesni. Tačiau taip yra ne todėl, kad tautinių mažumų mokyklose per mažai dalykų mokoma lietuvių kalba.
Prastesni egzaminų rezultatai yra nepamatuotos 2011 metų švietimo reformos pasekmė. Suvienodinus lietuvių kalbos egzamino reikalavimus lietuvių (t.y. mokyklų lietuvių mokomąja kalba) ir tautinių mažumų mokyklų mokiniams, pastariesiems nebuvo suteiktas pakankamas pereinamasis laikotarpis prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad iki šiol tautinių mažumų mokyklose trūksta lietuvių kalbos vadovėlių ir kitų pagalbinių medžiagų, mokytojų, neparengta net tinkama lietuvių kalbos mokymo metodika. Lietuvių kalbos mokymas pradinėse lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų klasėse buvo suvienodintas tik 2017 metais. Tai reiškia, kad reikia mažiausiai dvylikos metų, kad galėtume visapusiškai įvertinti, ar dabartinė lietuvių kalbos mokymo tautinių mažumų mokyklose sistema pasiteisino, ar jai reikia pokyčių. Tad kokių gi tikslų siekia šio projekto autoriai?
Ir estai kartais klysta
A.Ažubalis teigia, kad Švietimo įstatymo pataisos parengtos remiantis Estijos pavyzdžiu. Iš tikrųjų 2010 metais estai įvedė vadinamąjį 60/40 modelį (pagal kurį mažiausiai 60 proc. visų dalykų privaloma mokyti estų kalba, o 40 proc. – tautinių mažumų kalbomis), tačiau prieš 3 metus Estijos švietimo ministras Jevgenijus Osinovskis pripažino, kad šis modelis visiškai nepasiteisino – estų kalbos mokėjimas tarp rusakalbių abiturientų ne tik nepagerėjo, bet kaip tik pablogėjo.
Ne paslaptis, kad yra tiesioginis ryšys tarp mokinių akademinių pasiekimų ir ugdymo kalbos. Daugybė UNESCO, Jungtinių Tautų ir Pasaulio banko atliktų tyrimų rodo, kad vaikai geriausiai įsisavina žinias gimtąja kalba, ypač 6–8 metų amžiaus vaikai. Ugdymas gimtąja kalba didina mokinių pasitikėjimą savo jėgomis, pagarbą sau ir kitiems, mažina mokyklos metimo riziką ir gerina valstybinės kalbos pasiekimus. Tyrimai rodo, kad ugdymas gimtąja kalba padeda tautinių mažumų mokyklų mokiniams geriau išmokti valstybinę kalbą.
2011 metų danų tyrimų institutas AKF (Anvendt Kommunalforskning) paskelbė dvikalbių Danijos ir Švedijos mokinių pasiekimų tyrimo rezultatus. Danijos mokyklose prioritetu laikomas danų kalbos ir kultūros mokymas, o Švedijoje šalia valstybinės švedų kalbos mokiniai iš migrantų šeimų gali mokytis ir gimtąja kalba. Tyrimo rezultatai parodė, kad Švedijoje migrantų vaikų pasiekimai (taip pat ir švedų kalbos bei matematikos) buvo kur kas geresni nei jų bendraamžių rezultatai Danijoje. Buvo įrodyta, kad mokinių besimokančių ne gimtąja kalba pasiekimai yra trečdaliu blogesni negu tų, kurie ugdomi gimtąja kalba!
Rūpi ne vaikai, o balsai
Turbūt tenka pripažinti, kad Audroniui Ažubaliui, Agnei Bilotaitei ir Laurynui Kasčiūnui rūpi toli gražu ne vaikų gerovė. Jiems rūpi rinkėjų balsai. Artėja rinkimai ir tradiciškai atgimsta savotiškas neformalus lietuvių ir lenkų nacionalistų aljansas. Nemanau, kad šis Švietimo įstatymo pataisų projektas atsitiktinai atsirado būtent šiuo metu.
Tuo metu, kai LLRA-KŠS yra gilioje krizėje (viena vertus, dėl Lenkijos prokuratūros pareikštų įtarimų klastojus finansinius dokumentus vienam iš jos frakcijos Seime lyderių, Lenkų sąjungos pirmininkui Michalui Mackevičiui, kita vertus, dėl gerėjančių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos), o Valdemaro Tomaševskio rinkėjai dvejoja, ar verta už jį ir jo partiją atiduoti savo balsą – lietuvių radikalai ištiesia tomaševskininkams pagalbos ranką. Statistikos departamento duomenimis, 2017–2018 mokslo metais Lietuvos mokyklose rusų kalba mokėsi 14 tūkst. moksleivių, lenkų – 11 tūkst. Šių mokinių tėvai – tai jau apčiuopiamas balsų skaičius. Ir būtent juos LLRA-KŠS naudai mobilizuoja trys konservatoriai. Neabejoju, kad ir pastariesiems bus pagelbėta kokiu nors panašiu lenkų radikalų išsišokimu.
Šį žaidimą matome per visus rinkimus. Pirmiausiai atsiranda koks nors lietuvių veikėjas, paskelbiantis eilinį kryžiaus žygį prieš tautines mažumas ar deklaratyvų istorinės pergalės prieš lenkus siekį, ir kokia nors nepasverta reforma įkišantis pagalį į skruzdėlyną, tokiu būdu sutelkdamas LLRA-KŠS politikus ir rinkėjus. Tuomet lenkų pusėje atsiranda veikėjas, kalbantis, pavyzdžiui, apie „per amžių amžius lenkišką Vilnių“ ir akimirksniu mobilizuojantis lietuvių tautininkų talibaną. Galiausiai į savivaldybių tarybas, Seimą bei Europos Parlamentą, eilinį sykį, patenka lietuvių ir lenkų veikėjai, lobstantys iš tautinės neapykantos kurstymo ir tautų kiršinimo politikos. Nežinau, ar šie lietuvių ir lenkų radikalų aljansai yra Kremliaus koordinuojami, galbūt tai tiesiog atskirų veikėjų politinės trumparegystės išdava, bet kad jie yra parankūs Kremliui – jokių abejonių.
Aleksandras Radčenko yra tinklaraštininkas, Lenkų diskusijų klubo valdybos narys.
