Prieš kelias dienas, antradienį, Lietuvos parlamentarai lyg ir pajudėjo originalios nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos įteisinimo link. Pateiktas atitinkamo įstatymo projektas. Netobulas, sprendžiantis, visų pirma, lietuvių ištekėjusių už užsieniečių ir Lietuvos pilietybę įgijusių užsieniečių bei jų vaikų problemas, bet iš dalies pritaikytinas ir labai mažai Lietuvos lenkų, kovojančių už galimybę originaliai užrašyti savo pavardes, daliai.
Ir iš karto, kitą dieną, viename populiariausių Lietuvos interneto portalų pasirodo straipsnis su reikalavimu uždaryti Lietuvoje valstybines tautinių mažumų mokyklas, t.y. mokyklas, kuriose mokoma tautinių mažumų kalbomis. Straipsnis ne šiaip sau kokio nors Stasio iš gatvės, o Vidmanto Martikonio, vieno iš Vilniaus liberalų lyderių, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario bei Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininko.
„Vykstant diskusijai apie tai, kokia turėtų būti ateities švietimo sistema Lietuvoje, norėčiau išsamiau panagrinėti valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų, veikiančių tautiniu pagrindu, temą. Dažnai dėl politinio jautrumo ir korektiškumo šia tema vengiama platesnių diskusijų. Reikia pripažinti, kad Lietuva paveldėjo sovietinį bendrojo lavinimo mokyklų tinklą. (...) Sovietinio mokyklų tinklo tikslas buvo atidaryti kuo daugiau rusų ir lenkų kalbomis dėstomų mokyklų, siekiant slopinti vietinių gyventojų tautiškumą (...) Palaipsniui, bėgant nepriklausomybės metams, mokyklų, kur mokama rusų arba lenkų kalba, skaičius sumažėjo. Taip pat ženkliai sumažėjo ir moksleivių skaičius dar veikiančiose tokio pobūdžio mokymo įstaigose“, – rašo Vilniaus miesto tarybos narys.
Prieš pasisakant politiškai nejautriai ar nekorektiškai, ponui Vidmantui vertėjo vis dėlto pasidomėti dalykais, apie kuriuos jis išsako savo nuomonę. Tautinių mažumų mokyklos nėra joks sovietmečio know-how. Lenkiškos gimnazijos veikė tarpukario Lietuvoje, o tuo metu Lenkijai priklausančiame Vilniaus krašte – lietuviškos mokyklos. Ir vienoje, ir kitoje valstybėje jos buvo tam tikrais laikotarpiais slopinamos, bet iš esmės tik jų (ir bažnyčios) dėka Lietuvos lenkai ir Lenkijos lietuviai išsaugojo savo tautinę tapatybę, kultūrą, kalbą.
Sovietmečių iš tikrųjų buvo pristeigta daugybė rusakalbių mokyklų, ypač Vilniaus regione, o štai lenkakalbėms mokykloms buvo visais įmanomais būdais trukdoma veikti, jų skaičius nuolat mažėjo. 1989 m. lenkiškose mokyklose mokėsi tik 2,09 proc. visų Lietuvos mokinių, nors Lietuvos lenkai sudarė tuo metu apie 7 proc. Lietuvos gyventojų. Iš esmės švietimas lenkų kalba Lietuvoje atgimė tik Nepriklausomybės laikais (2000 m. lenkiškose mokyklose mokėsi 4 proc. visų Lietuvos mokinių).
„Gerbiamas“ Vidmantai, o galima šiek tiek konkrečiau? Ar galite pateikti bent vieną tyrimą, kuris parodytų, jog jaunuoliai, baigę nelietuviškas mokyklas, turi problemų su integracija, karjera, universitetinio išsilavinimo pasirinkimu?
Po nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo iš tikrųjų daug rusiškų mokyklų užsidarė, kas yra visiškai suprantama, nes gerokai sumažėjo ir Lietuvoje gyvenančių rusų skaičius. Lenkiškų mokyklų bei mokinių skaičius priešingai – iš pradžių itin išaugo, vėliau sumažėjo, o pastaraisiais metais išlieka pakankamai stabilus. Verta pažymėti ir tai, kad mokyklų, kuriose mokoma lietuvių kalba, skaičius mažėjo gerokai sparčiau.
„Akivaizdu, kad dalis mokymo programų ir vertinimo standartų skiriasi nuo bendrojo lavinimo ugdymo standartų lietuviškose mokyklose. (...) Nevienodas mokymo programų turinys bei skirtingi vertinimo kriterijai dažnai apsunkina jaunuolių, baigusių mokyklas rusų ar lenkų kalba, pilnavertę socialinę integraciją. Tokiems jaunuoliams kartais vien dėl lietuvių kalbos įgūdžių stokos sunkiau rasti darbą, rinktis universitetinį išsilavinimą ar siekti profesinės karjeros“, – rašo Vidmantas Martikonis.
„Gerbiamas“ Vidmantai, o galima šiek tiek konkrečiau? Ar galite pateikti bent vieną tyrimą, kuris parodytų, jog jaunuoliai, baigę nelietuviškas mokyklas, turi kokių nors problemų su integracija, karjera, universitetinio išsilavinimo pasirinkimu? Negalite, nes tokių tyrimų nėra. O gal Jūs turite kokių nors priekaištų, pvz., buvusio energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus, dainininkių Katažinos Zvonkuvienės ir Evelinos Sašenko karjerai, išsilavinimui ar socialinei integracijai?
Gal Jūs turite kokių nors priekaištų buvusio energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus, dainininkių Katažinos Zvonkuvienės ir Evelinos Sašenko karjerai, išsilavinimui ar socialinei integracijai?
Gal tada pasakysite, kokios mokymo programos ir kokie vertinimo standartai skiriasi? Ar tautinių mažumų mokyklose mokoma kitokios matematikos, fizikos, geografijos, chemijos negu mokyklose, lietuvių dėstomąja kalba? Ne, ir brandos egzaminų reikalavimai lietuviškų ir nelietuviškų mokyklų abiturientams yra vienodi. Vienintelį skirtumą galima įžvelgti nebent lietuvių kalbos dėstyme ir vertinime, bet iki 2019 m. ir to nebeliks.
„Remiantis kitų demokratinių valstybių patirtimi, tautinių mažumų mokyklos galėtų būti steigiamos religiniu, kultūrinių bendruomenių, privačių iniciatyvų pagrindu“, – mano Vilniaus liberalas (o gal reikėtų, turint mintyje jo pamąstymus apie tai, kad tautinių mažumų mokyklos „slopina vietinių gyventojų tautiškumą“ (sic!), rašyti „tautininkas“?).
Ar Suomija nėra demokratinė valstybė? O Suomijoje egzistuoja platus švediškų mokyklų, kurių paslaugomis noriai naudojasi ir suomiai, nes jų teikiamų mokymo paslaugų kokybė yra labai aukšta, tinklas. Vokietijos regionuose, tankiai apgyvendintuose tautinių mažumų atstovų, irgi yra platus valstybinių mokyklų, kuriose dėstoma danų, fryzų ar sorbų kalbomis, tinklas. Slovakija, Rumunija, Lenkija, Latvija, Estija – tai ir demokratinės, ir nefederacinės valstybės, kuriose egzistuoja tautinių mažumų mokyklos.
Mokinių, kurie mokosi ne savo gimtąja kalba, rezultatai yra trečdaliu blogesni už mokinių, kurie mokosi gimtąja kalba.
Prieš pasisakant šiuo klausimu praverstų susipažinti ir su Hagos rekomendacijomis dėl tautinių mažumų švietimo (The Hague Recommendations Regarding the Education Rights of National Minorities) bei tarptautiniais tyrimais, kurie byloja, kad mokinių, kurie mokosi ne savo gimtąja kalba, rezultatai yra trečdaliu blogesni už mokinių, kurie mokosi gimtąja kalba, rezultatus.
„Palaipsniui turi būti atsisakoma valstybinių bendrojo lavinimo mokyklų tautiniu pagrindu. Tai darant nuosekliai, be isterijos, nuo sutartos datos nebekomplektuojant pirmųjų klasių tokiose mokyklose“, – rimtu veidu siūlo Vidmantas Martikonis.
Jau pats šis isteriškas siūlymas mobilizuoja lenkiškai ir rusiškai kalbantį talibaną. Talibaną, kuris bando uždaryti tautines mažumas getuose, kad lengviau būtų jas kontroliuoti, rinkti balsus ir užsitikrinti šiltas vieteles Seime bei savivaldybėse. Bet blogiausia, kad tokie pasiūlymai mobilizuoja Kremliaus propagandistus, kurie nuolat ieško „įrodymų“, kad tautinės mažumos Lietuvoje yra skriaudžiamos, diskriminuojamos, persekiojamos.
Be abejo, nenoriu teigti, jog ponas Martikonis tarnauja Kremliui, bet kad jo rašliava atitinka Kremliaus interesus – neturiu abejonių. Belieka tikėtis, kad tai tik šio politiko tautininkiškos trumparegystės pasekmė...
Aleksandras Radčenko yra tiklaraštininkas, vienas iš Lenkų diskusijų klubo steigėjų.
