Tačiau Rugsėjo 1-oji nėra tik mokyklų ir gimnazijų, kolegijų ir universitetų, kuriuose paprastai mokosi vaikai ir jaunuoliai, šventė. Tai turi tapti Mokslo ir žinių diena visai visuomenei nuo ką tik pradėjusio kalbėti mažylio iki gyvenimo patirtį bei išmintį sukaupusio senjoro.
Ypač norėčiau pabrėžti pastarųjų – žmonių, kurie dažniausiai yra vadinami vyresniaisiais, pagyvenusiais, pensininkais ar senjorais – švietimo ir mokymosi svarbą. Tų, kurie, deja, sulaukę tam tikro amžiaus neretai mūsų visuomenėje tampa nebelaikomi visaverčiais jos nariais ir yra išstumiami į jos užribį – tarsi į atskirą pasaulį, kuriame trūksta daugeliui kitų gyventojų įprastų gėrybių: ar tai būtų mokslas, ar kibernetinė erdvė, ar kokybiškas laisvalaikis, ar bendra socialinė ir ekonominė gerovė.
Šiandieniniame skaitmeniniame, antrąjį dešimtmetį įpusėjusiame XXI amžiuje, kai žmonių vidutinė gyvenimo trukmė nuolatos auga, manyti, kad vienkartinio universitetinio išsilavinimo ir vienos profesijos pakanka visam gyvenimui, o mokymasis baigiasi nesulaukus 30-ies, yra tiesiog neprotinga ir naivu.
Mokymosi visą gyvenimą filosofija ir realios neformaliojo suaugusiųjų švietimo galimybės yra vienas geriausių sprendimų, siekiant panaikinti pagyvenusių žmonių diskriminaciją ir socialinę atskirtį.
Mokymosi visą gyvenimą filosofija ir realios neformaliojo suaugusiųjų švietimo galimybės yra vienas geriausių sprendimų, siekiant panaikinti pagyvenusių žmonių diskriminaciją ir socialinę atskirtį.
Jokiu būdu neturime būti cinikais, galvodami, pavyzdžiui, kad vis tiek vidutinė Lietuvos gyventojų, ypač vyrų, gyvenimo trukmė yra trumpesnė nei turtingesnių Europos valstybių, o dėl nesveiko gyvenimo būdo, daugiausia dėl išplitusio alkoholizmo, lietuviai vis dar dažniausiai miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, bet ne nuo vėžio kaip ilgaamžiai prancūzai ar ispanai, ir todėl neva nereikia vargintis, skiriant lėšų ir dėmesio mūsų vyresniųjų visuomenės narių mokymuisi, švietimui ar persikvalifikavimui.
Ne tik jaunimas yra Lietuvos ir Europos ateitis, bet ir vyresnioji karta. Kodėl? Todėl, kad ji dar gali sukurti labai daug ateičiai ir jos kartoms. Žmogaus gyvenimas nesustoja nei ties 40-mečiu, nei ties 70-mečiu, nei vėliau.
Šį savo straipsnį norėčiau pailiustruoti britų savaitraščio „The Economist“ analize, publikuota šią vasarą. Joje teigiama, kad jau netolimoje ateityje didžiausia socialinė nelygybė ir atskirtis bus tarp pagyvenusių žmonių – tarp, viena vertus, pagyvenusių išsilavinusių žmonių, kurie bus dirbę ar tebedirbsiančių labiau intelektinį darbą, ir, kita vertus, pagyvenusių prastesnį išsilavinimą turinčių bei daugiausia per savo gyvenimą dirbusių labiau fizinį darbą. Sunku paneigti, kad tokia neteisybė Lietuvoje egzistuoja ir dabar.
Kodėl? Todėl, kad labiau intelektinį darbą dirbantys pagyvenę žmonės jį gali puikiai dirbti ir sulaukę 70-ies ar net 80-ies, ir netgi geriau nei jaunesni jų konkurentai, nes jie daugeliu atžvilgių yra labiau patyrę ir gyvenimiškai išmintingesni, jų atmintis daugiau selektyvi, kadangi jie sugeba atsirinkti esminius dalykus, o priimdami sprendimus, jie gali labiau atsiriboti nuo emocijų ir vadovautis tuo, kas yra naudingiau ilgesnio laikotarpio perspektyvoje.
Labiau intelektinį darbą dirbantys pagyvenę žmonės jį gali puikiai dirbti ir sulaukę 70-ies ar net 80-ies, ir netgi geriau nei jaunesni jų konkurentai.
Deja, fizinį darbą visą gyvenimą dirbusiųjų galimybės dirbti iki tokio amžiaus žymiai mažesnės dėl prastesnės sveikatos ir statistiškai trumpesnės gyvenimo trukmės...
Ką tai reiškia? Pirmiausia, čia jokiu būdu nemenkinu fizinį darbą dirbančiųjų ir jų dirbamo darbo – jaučiu didelę pagarbą jiems ir jų darbui.
Realybė yra tokia, kad labiau intelektinį darbą dirbantieji bus ne tik sukaupę daugiau turto per savo gyvenimą dėl paprastai didesnio darbo užmokesčio, bet ir toliau galės sėkmingai uždirbti, perkopę pensinį amžių, ir nepriklausyti nuo socialinės sistemos malonės. Jiems pagelbės ir nesibaigianti skaitmeninė revoliucija.
Fizinį darbą dirbančiųjų per gyvenimą sukauptas turtas daugeliu atvejų bus ne tik mažesnis, bet jie turės kur kas mažiau galimybių dirbti ir užsidirbti senatvėje bei bus priversti gyventi iš nedidelių pensijų ir santaupų.
Čia ir gims socialinė, daugiausia pajamų, nelygybė, o kartu ir socialinė atskirtis, kai pastarieji visuomenės nariai negalės džiaugtis tomis daugeliui kitų įprastomis gėrybėmis: kelionėmis po pasaulį, išmaniaisiais telefonais ir kitomis skaitmeninėmis technologijomis, kurios dar tik gims ateityje.
Būtent nuoseklus mokymosi visą gyvenimą ir neformalaus suaugusiųjų švietimo įgyvendinimas gali realiai pakeisti situaciją jau šiandien ir, žinoma, ateityje. Tai gali suteikti galimybę mokytis ir įgyti naują profesiją bet kuriame žmogaus gyvenimo amžiuje ir atitinkamai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybės perspektyvas vyresniame amžiuje, kai senatvė nėra vargas, o daugiau džiaugsmas...
Tarkime, jei žmogus dėl skurdo ar kitų gyvenimo aplinkybių negavo geresnio išsilavinimo jaunystėje ir todėl iki kokių 50-ies dirbo daugiau fizinį darbą, jis turėtų galimybę persikvalifikuoti ir, pavyzdžiui, tapti mokytoju, o gal vadybininku ar verslininku, o gal net išmokti kurti programinę įrangą išmaniesiems telefonams...
Ir tai nėra iliuzija, tai yra įmanoma – tai jau dabar įrodo pavyzdžiai senosios Europos valstybėse. Švedija, Danija, Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys teisiškai ir praktiškai sudaro sąlygas, kad pagyvenę žmones (vyresni nei 65 m.) visuomenėje jaustųsi reikalingi. Jie gali persikvalifikuoti bei prisitaikyti naujiems reikalavimams ir iššūkiams, jiems taip pat suteikiama galimybė dirbti pagal sveikatos galimybes ir poreikius keletą kartu per savaitę, 2-3 valandas į dieną. Šios visuomenės mąsto apie savo ateitį.
Švedija, Danija, Vokietija ir kitos Vakarų Europos šalys teisiškai ir praktiškai sudaro sąlygas, kad pagyvenę žmones (vyresni nei 65 m.) visuomenėje jaustųsi reikalingi.
Lietuvoje šiandien pati Švietimo ir mokslo ministerija savo ataskaitoje (už 2007-2012 metus) pripažįsta, kad neformalus suaugusiųjų švietimas Lietuvoje yra nepakankamas, menkai organizuojamas, trūksta lėšų, nėra prioritetų, gyventojai prastai informuojami apie galimybes mokytis ir atitinkamai nemotyvuojami...
Lietuvos miestų ir ypatingai rajonų savivaldybės, nes būtent čia vyrauja didžiausia pagyvenusių žmonių atskirtis, bei jų vadovai turėtų sudaryti sąlygas pagyvenusiems žmonėms burtis į Trečiojo amžiaus universitetus, draugijas ar panašias bendruomenes, jas globotų ir padėtų jiems kuo galėdami: ar patalpomis, ar kompiuterine įranga ir interneto ryšiu, ar kvietimais į paskaitas ir kultūrinius renginius...
Mūsų šalis neturi tapti blogąja išimtimi. Mokymosi visą gyvenimą, neformalaus suaugusiųjų švietimo įgyvendinimas bei lankstaus darbo grafiko galimybės veiksmingai padėtų kovoti su pagyvenusių žmonių diskriminacija darbo rinkoje ir apskritai neigiamu požiūriu į juos kasdieniame gyvenime.
Tai taip pat sumažintų kartų konfliktą tarp jaunimo ir vyresniųjų, kai jaunesnieji skundžiasi iš savo algų turį išlaikyti senjorus, o šie pagrįstai mano užsidirbę padoriai pensijai.
Rugsėjo 1-oji 2014-aisiais nėra ta pati Rugsėjo 1-oji kaip 1990-aisiais. Šiandien ji priklauso ir pagyvenusiems žmonėms.
Aleksandras Zeltinis yra Seimo LSDP frakcijos narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys, Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos viceprezidentas
