Alfonsas Skrinska: Lietuvos elektros energetika po IAE uždarymo

Taigi turėjome pakankamai laiko susidoroti su elektros energetikos iššūkiais. Realybėje šiandien turime visai kitokią situaciją. Pastaruoju laikotarpiu 75 proc. mūsų sunaudojamos elektros perkame iš aplinkinių valstybių, daugiausia iš Rusijos. Tai reiškia, kad apie 500 milijonų eurų kasmet išplaukia iš Lietuvos. O be to dar esame ir energetiškai nesaugūs. Taigi ką turėtume daryti kitaip?

Pastangos vystyti elektros generaciją Lietuvoje

Žinodami, kad IAE teks išjungti visam laikui dar 2005 m. Seimas priėmė rezoliuciją dėl atominės energetikos tęstinumo Lietuvoje, o 2006 m. Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybių vadovai pasirašė Memorandumą ir Komunikatą dėl atominės elektrinės statybos. Seimo nutarimu patvirtinta Nacionalinė Energetikos Strategija 2007 talpina tokį sakinį: „ne vėliau kaip 2015 m. pradėti eksploatuoti atominę elektrinę“. Jau 2010 m. buvo intensyviai ruošiamasi Visagino atominės elektrinės (VAE) statybai.

Numatyta, kad ji pradės veikti 2021 m. – juk turime geriausią Europoje aikštelę branduolinei jėgainei su gyvenviete, su elektros pastotėmis ir tinklais, su nutiestais keliais, o galinga Kruonio HAE pritaikyta darbui su atomine elektrine, kuri atpigina visos elektros sistemos darbą. Turime ir patyrusių šios srities specialistų. Be to ruošiami ateičiai aukštos kvalifikacijos specialistai Kauno technologijos universitete (KTU).

Tai, kas išvardinta, nėra plyno lauko Astravo aikštelė, todėl VAE pagamintos elektros savikaina turėjo būti žymiai žemesnė nei Astravo (gal net iki 2 kartų ). VAE projekte planuotos elektros energijos gamybos sąnaudos per pirmuosius šešis metus -7 -10 liet.ct/kWh, neįskaitant paskolų aptarnavimo ir skolų gražinimo. Vėliau ji turėtų pigti. Buvo jau ir strateginis investuotojas „Hitachi“, kuris padėjo KTU rengti atitinkamos srities specialistus. Bet vėliau nutiko štai kas.

2010 m. mūsų prezidentė Helsinkyje susitiko su Rusijos premjeru V.Putinu, kuris pareikalavo „dalyvauti „Baltijskoe AE“ projekte, nestatyti savo atominės elektrinės, sinchronizuotis su Kaliningradu, pareikalauta ir Kruonio galingumo (D.Ulbinaitė „Nustokim krūpčiot“).

Mūsų Prezidentė šiuos reikalavimus atmetė. Ilgai nereikėjo laukti. Prasidėjo Lietuvoje keisti reiškiniai – masinė atominės elektrinės kritika. Kiek prigalvota mitų ir gandų apie branduolinę energetiką. Žiniasklaidos priemonės kviečia daugiausia tik AE kritikus. Dažniausia pateikiama kaip blogas pavyzdys ne Černobylio katastrofa, bet Japonijoje įvykęs galingiausias per visą istoriją žemės drebėjimas, nuo ko nukentėjo Fukušimos AE. Vienintelis žurnalistas A.Čekuolis viešai pasakė, kad Fukušimoje žuvo tik 2 žmones, ir nemelavo, bet kitų žurnalistų buvo masiškai pasmerktas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Fukušimos atominė elektrinė (2013 m. rugpjūčio 20 d.)

Seime labai aktyviai prieš VAE statybą darbavosi V.Žiemelis, ruošęs referendumui dokumentus. Prieš Visagino atominę visoje Lietuvoje iš visų jėgų darbavosi ir pats R.Karbauskis. Jis paruošė labai grąžų spalvotą 4 psl. lankstinuką su visiems suprantama intencija „Atominiai monstrai“, „Ne atominiam sapnui“, tačiau iš keliolikos pateiktų jo tezių neradau nei vienos, kurioje nebūtų melo. Svarbu pabrėžti ir tai, kad šita propaganda, kaip rašo pats autorius, apmokėta iš specialios referendumo atsiskaitomosios sąskaitos.

Lankstinukas buvo platinamas visoje Lietuvoje. Televizijoje propagandą prieš VAE vedė žurnalistas L.Balsys visiems siūlydamas pasirašyti dėl referendumo. Mano minėti asmenys nebuvo branduolinės energetikos specialistai. Referendumui skirtos lėšos turėjo ne mulkinti piliečius, kaip dabar buvo, o atskleisti teigiamas ir neigiamas problemos puses. O kas teikė per informacines priemones objektyvią informaciją apie VAE naudą valstybei? Tokių laidų ruošiant referendumą man neteko matyti.

Kai kas bandė aiškinti, kad jei nestatysime savos VAE tai iš Rytų, prie pat Lietuvos sienos, gausime 3 atominės elektrinės blokus. Tačiau ši tezė žiniasklaidoje užgeso. Tiesa, ir kai kurie energetikos specialistai nenorėjo gyventi šalia labai pavojingos AE ir užtikrino, kad pigios elektros ir pakankamą kiekį pasigaminsime iš biomasės, saulės ir vėjo. Patariamasis referendumas praėjo kaip buvo numatę jo organizatoriai, o sėkmingai pradėti darbai susieti su VAE pastatymu buvo nutraukti.

Netrukus prasidėjo arti Vilniaus, prie Astravo miestelio, 2 blokų bei Karaliaučiaus srityje vieno bloko AE statybos. Nesutinku su nuomone teigiančiųjų, kad pradinėje stadijoje mes galėjome priversti jiems rinktis kitą aikštelę. Juk jie su Lietuva šios problemos nederino! Turėdami savo teritorijoje bombą – jie daro ką nori. Nors Astrave statoma jėgainė 3 kartus arčiau Vilniaus, bet mano minėtiems asmenims jokio siaubo ji nekelia.

To laikmečio energetikos strategijoje buvo numatyta, kad VAE dengs tik bazinę elektros apkrovą t.y. apie 60 proc. elektros poreikio, o pikinę dalį padengs atsinaujinanti ir kitų sričių energetika. Po VAE darbų nutraukimo bene reikšmingiausias įvykis iki šiol, elektros generavimo srityje, yra per gana trumpą laiką pastatytas ir 2012 m. pradėjęs veikti Elektrėnų modernusis 455 MW galios 9 blokas. Tai naujas žodis elektros generacijos pramonėje. Šis blokas turi du labai svarbius privalumus. Jis gamina pusantro karto daugiau elektros iš to paties dujų kiekio ir yra labai lankstus reguliavimui. Šis blokas gali pagaminti daugiau nei 3,5 TWh elektros per metus t.y. apie 30 proc. Lietuvai reikalingos elektros.

Nors Astrave statoma jėgainė 3 kartus arčiau Vilniaus, bet mano minėtiems asmenims jokio siaubo ji nekelia.

Toliau vyko vėjo ir saulės elektros energetikos plėtra. Vėjo elektrinės jau gali pagaminti apie 10 proc., o saulės – apie 0,08 proc. šalies elektros poreikio. Be to dar iki referendumo buvo pastatytos kelios biokuru kūrenamos kogeneracinės jėgainės, tačiau dėl jų mažo elektros naudingumo koeficiento elektros savikaina aukšta, o įneštas kiekis į bendrą elektros balansą nežymus. Vėliau prasidėjo atliekas deginančių kogeneracinių jėgainių statyba.

Pastarųjų pagrindinis tikslas sudeginti degias atliekas, pagaminti daug šilumos, o elektros – beveik 3 kartus mažiau nei šilumos. Jų įnašas į elektros balansą minimalus. Dvi tokios jėgainės baigiamos statyti, bet artimiausius dešimtmečius tokių, manau, nebus statoma. Šiuo metu iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) pagaminama apie 2 TWh elektros. Poreikis – 13 TWh. Daugiausia iš vėjo – 1,1 TWh (2018) bei hidro – 0,45 TWh, tačiau matome, kad elektros generacijos plėtra iš AEI per 10 metų – apgailėtinai maža.

Elektros generavimo galimybės 2010 ir 2019 metais

Poatominiais metais paveldėjome keletą įvairių elektrinių, kurių bendra galia – 2911 MW (be hidro akumuliacinės, nes ši elektrinė daugiau sunaudoja elektros nei pagamina). Daugiausia šiluminės elektrinės – 2544 MW; įmonių jėgainių – 110 MW; biokuro – 38MW; hidro – 128MW ir vėjo – 91 MW galios. Iš visų elektrinių 2010 m. pateikta elektros į tinklą – 5,33 TWh. Galutinis suvartojimas buvo – 9,22 TWh, vadinasi, padengta 57 proc. poreikio. Joms visoms veikiant visu apkrovimu turėjome galimybę pasigaminti virš 20 TWh elektros. Tai vos ne 2 kartus daugiau nei sunaudojame.

Didžiausia galia tuo metu buvo Elektrėnuose – 1800 MW. Iš viso 8 blokai ( 4 po 150MW ir 4 po 300 MW galios). Ši daugiau nei 50 metų atidirbusi elektrinė, pasenusi tiek materialiai, tiek ir moraliai. Kai tapo žinoma, kad IAE teks uždaryti, Elektrėnų blokų remontui buvo skirtos nemažos lėšos ir ši elektrinė, nors daug metų eksploatuota, buvo paruošta darbui. Tačiau jau dabartinė energetikos vadovybė, patyliukais, nepaskelbus motyvacijos, be apsvarstymo, pradėjo Elektrėnų energoblokus išmontuoti.

Šiai dienai iš 8 blokų liko tik du po 300 MW galios, o – šešių blokų 1200 MW suminės galios jau nebėra. Kodėl tai buvo padaryta neaišku iki šiol. Kai paklausiau elektrėniškių specialistų, kurie restauravo šiuos blokus atsakas buvo toks: „Kad ir mes nežinome, gal jiems prireikė kokių medžiagų?!“. Pastaruosius 2 blokus ir Vilniaus elektrinės (384 MW) ne išmontavo o konservavo. Likęs naujausias modernusis 9 blokas irgi paliktas be darbo. Lyg tai kažkokiam tretiniam rezervui. Šis blokas tai leidžiamas, tai – stabdomas, elektros gamina mažai. Taigi Elektrėnai palikti be elektros gamybos.

Pastaruoju metu kilus triukšmeliui dėl perkamos elektros iš Latvijos, kur jie gamina elektrą dujomis iš laivo Independent ir pagaminę elektrą tokiu bloku kaip Elektrėnų 9-as, pelningai parduoda Lietuvai, mūsiškiai elekroenergetikai lyg ir susigėdo. Jie pažadėjo nuo 2020 m. paleisti Elektrėnuose 7-ą ir 8-ą blokus, o 9-uoju bloku gaminti dalį taip reikalingos Lietuvai bazinės elektros. Bet ar jie tai įvykdys? Kokios elektros generavimo galias beliko 2019 m. pabaigoje?

Elektrėnuose išmontuota 1200 MW galios elektrinių, tačiau 2012 m. paleistas naujas 455 MW galios 9-as blokas, vėjo elektrinių galia išaugo iki 538 MW o saulės elektrinių – iki 83 MW galios. Iš viso 2019 m. pabaigoje priskaičiuojame apie 2000 MW galią. Tarp jų įskaičiuoti konservuoti Elektrėnų 7 ir 8 blokai su 600 MW galia bei Vilniaus elektrinė su 384 MW galia. Todėl parengtų naudoti elektrinių galių teturime tik apie 1000 MW. Taigi per 10 metų laikotarpį elektrinių suminė galia (be konservuotų) sumažėjo beveik 3 kartus.

2010 m. maksimali dirbančių elektrinių apkrova buvo 1350 MW ir buvo pagaminta 5,33 MWh elektros. Po to 8 metus, „plėtojant“ elektros generaciją, jau 2018 m. buvo pagaminta tik 3,5 TWh; t.y. 52 proc. mažiau. Vietoj progreso turime didelį elektros gamybos nuopuolį. Šiuo metu jau vartojame apie 13 TWh elektros per metus. Taigi gaminame tik apie 25 proc. mums reikalingos elektros energijos.

Ar tai galime vadinti elektros gamybos žlugdymu?

Ar biokuro, vėjo ir saulės pagrindu elektros gamybos plėtra per pastaruosius 10 metų davė impulsą elektros gamybos plėtrai?

Susumavus jų pagamintą 2018 metinį elektros kiekį gauname 1,48 TWh. Tai šiek tek daugiau nei 10 proc. suvartojamo elektros kiekio. O elektros suvartojimas per tą laikotarpį padidėjo 3,78 TWh.

Taigi biokuro, vėjo ir saulės panaudojimas elektros gamybai, apie kurį tiek daug buvo kalbama, nepadengia ne tik poreikio, bet ir elektros sunaudojimo prieaugio. Tai tikras elektros energijos generacijos nuopuolis. Su elektros generacijos plėtra judame ne pirmyn, bet atgal.

Lėšos elektros energijai pirkti ir elektros gamybos savikaina

Kadangi patys negebame pasigaminti reikiamo kiekio elektros ir net 75 proc. jos perkame iš kaimyninių šalių ir, skaičiuojant po 5 ct/kWh, per metus kaimynines šalis praturtiname beveik 500 000 eurų. Ši didžiulė pusės milijardo suma praverstų ir Lietuvoje. Kai perkama elektra iš 5-6 valstybių, iš 23 vėjo parkų ir 400-600 saulės elektrinių (pastarųjų gamyba nereguliuojama) ir neturint bazinės elektros gamybos, sudėtingėja elektros balansavimas.

Jei elektrą žadama pirkti rinkoje po 5ct/kWh, ją gyventojams parduoda po 15 ct/ kWh. t.y. 3 kartus brangiau. Taigi ne elektros gamyba nulemia elektros kainą vartotojui, o jos balansavimas ir pateikimas vartotojui. Tai viena iš priežasčių, kodėl visos ES šalys pačios gaminasi sau bazinės elektros kiekį. Tokį elektros kiekį Lietuvoje galėtų gaminti Elektrėnų 9-as, 7-as ir 8-as blokai, įmonių, biokuro ir hidroelektrinės. Kadangi dujos kaip niekad pigios – tai elektros gamybos kaštai daug nepakiltų o balansavimo kainos, reikia tikėtis, sumažėtų ženkliai.

Alfredo Pliadžio nuotr./Šilta savaitgalio diena prie Elektrėnų marių

Senuosius Elektrėnų 7 ir 8 blokus būtina pakeisti bent vienu moderniu dvigubo ciklo dujomis kūrenamu bloku, nes senieji blokai jau morališkai ir materialiai pasenę. Tai daryti būtina nedelsiant tuo labiau, kad ES pripažino gamtinėmis dujomis kūrenamas elektrines iki 2080 m. priskirti prie mažinančių CO2 išmetamų dujų kiekį.

Tokios elektrinės išmeta į aplinką apie 3 kartus mažiau CO2 nei anglimi kūrenamos jėgainės. Mums atkristų dar viena svarbi problema – kaip nepirkti elektros iš Astravo AE – jei patys pasigaminame mums reikalingą elektros kiekį apie pirkimą atkrenta bet kokios diskusijos. Lieka normalus apsikeitimas pikine elektra, kaip ir visame pasaulyje. Šitai realizavus sutaupytume valstybei ne vieną milijoną eurų.

Kodėl taip įžūliai sumažinta elektros gamybos apimtis? Atsakymas labai paprastas – rinkoje elektros kaina pigesnė. O kokia elektros gamybos savikaina biokuro kogeneracinėse, saulės, vėjo jėgainėse? Nors apie saulės ir vėjo energetiką žiniasklaidoje informacijos daug, bet apie savikainą, kaip svarbiausią rodiklį, nutylima. Taigi teigiant, kad rinkoje elektros kaina mažesnė, reikia ją sugretinti su mūsų įvairių elektros gamybos būdų savikainomis. Šia tema žiniasklaidoje daugybė prieštaringų ir klaidinančių spėliojimų, o statistika tokių duomenų nepateikia.

Daugelį metų Lietuvos energetikos institutas (LEI) dviem kalbom leido metinį leidinį „Lietuvos energetika“. Jame buvo skelbiamos ir elektros gamybos savikainos. Tačiau Lietuvos energetikos ministerijos iniciatyva šio metraščio leidimas baigtas. Juk visi žinome, kad gaminant bet kokią produkciją vienas iš svarbiausių rodiklių yra produkto savikaina. Be šio rodiklio negalima racionaliai ūkininkauti.

Vėjas ir saulė – pagrindiniai mūsų energijos ištekliai elektros gamyboje

Tai numatyta Lietuvos Energetikos nepriklausomybės strategijoje 2018 m. Ar tikrai ši elektra bus konkurencinga? Tiek vėjo, tiek ir saulės sąlygos elektros gamybai Lietuvoje nepalankios. Gretinant ne tik atskirų ES šalių saulės elektrinėse gaminamos elektros savikainą, bet ir ES vidutines reikšmes, Lietuvos rodikliai ženkliai žemesni, o tai reiškia – nekonkurencingi.

2018 m. duomenys rodo, kad Lietuvoje 1 kW vėjo jėgainės įrengtos galios vidutiniškai pagamino 2050 kWh elektros energijos, o visos ES šis rodiklis – 3200 kWh/kW. Tai reiškia, kad tokios pat galios vėjo jėgainė ES vidutiniškai pagamina 1,56 karto daugiau elektros energijos nei Lietuvoje, kartu – mūsų vėjo jėgainės pagamintos elektros savikaina bus 1,56 karto aukštesnė. Tai – labai didelis skirtumas (duomenys paimti pagal 2018 m. vidurkį).

Vėjo vidutinė galia nebūna kasmet vienoda, gali skirtis ir 20 proc. Todėl šį skirtumą reikia stebėti ir kitais metais. Tačiau šis rodiklis nieko gero nežada Lietuvos vėjo elektros energijos generacijos ateičiai.

Nei viena ES valstybė nesigamina bazinės elektros tik iš saulės ir vėjo.

Panaši padėtis ir saulės energijos panaudojime elektros gamybai. Vilniuje saulė šviečia apie 1800 valandų per metus. Maltoje – virš 3000 valandų – 1,66 karto daugiau. 19-oje ES šalių saulėtų valandų skaičius didesnis nei Lietuvoje.

Jei gretinsime ES saulės elektrinių gaminamos elektros savikainos vidutinę vertę su Lietuvos atitinkamo produkto savikaina tai pamatysime, kad mūsų saules elektra nekonkurencinga. Ir tik 6-se ES valstybėse saulėtų valandų skaičius mažesnis nei Lietuvoje. Tai Latvija, Belgija, Olandija, Estija, Švedija ir Suomija. Gretinant su pastarosiomis valstybėmis – Lietuvos saulės elektros energija gali būti konkurencinga.

Ką daryti?

1. Išsiaiškinti, kas davė leidimą išgriauti 1200 MW elektros gamybos pajėgumų Elektrėnuose, nepastačius naujų atitinkamos galios modernesnės elektros gamybos. Lietuvoje susidaro vaizdas, kad jei reikia pastatyti 1200 MW elektrinę – reikia referendumo, o jei norima nugriauti, nepastačius kompensuojamos atitinkamos gamybos, – pakanka medžiotojų būrelio sprendimo.

2. Lietuvai būtina sava bazinės elektros generacija. Visos pažangios šalys tokią generaciją turi. Nei viena ES valstybė nesigamina bazinės elektros tik iš saulės ir vėjo. Ir dar neaišku, ar kada nors ateityje tokią gamybą Europoje kas nors turės. Elektra yra strateginė prekė ir čia žaisti negalima. Bazinį elektros kiekį privalome gamintis patys, nesidairant ar kaimynas turi pigesnės elektros generacijos, ar ne. O pikine elektra galime prekiauti su visu pasauliu.

3. Tam, kad turėtume savą bazinės elektros generaciją mums trūksta tik vieno – apie 500 MW galios, gamtinėmis dujomis kūrenamo, modernaus energobloko. Tokia elektros gamyba į aplinką išmeta apie 3 kartus mažiau CO2 dujų nei Lenkijos anglimi ar Estijos skalūnais kūrenamos elektrinės.

4. Dar apie 40 proc. elektros mums truks. Lieka didžiulė galimybė čia pasireikšti atsinaujinančiai energetikai ir kitoms elektros generacijos rūšims.

5. Nors strateginei prekei – elektrai – gaminti išlaidos nėra svarbiausias kriterijus, tačiau, norint racionaliai ūkininkauti gamyboje būtina skaičiuoti produkcijos savikainą. Tokių skaičiavimų elektros ūkyje pasigendama. Ypač kai norima „pasidėti“ elektrą į sandėlį.