Tačiau kai socialdemokratų finansų patarėja ir Biudžeto komiteto pirmininkas viešai svaidosi patyčiomis darbo nerandantiems, o 302 eurų nedarbo išmoką išvadina nereikalinga parama tyčiniams veltėdžiams, tampa neramu. Ar tik socialdemokratų partijoje nesusikūrė dar vienas „sveiko proto būrelis“?
Esu nemaloniai nustebinta šiais pareiškimais, nes pasirodę vieši darbo netekusiųjų užsipuldinėjimai prasilenkia su žmogiškumu, socialiniu sąžiningumu ir teisingumu. Anot jų, tegul tęsiasi darbingų, aktyvių, per pastaruosius trejus metus bent pusantrų metų dirbusių Lietuvos žmonių stūmimas į skurdą.
Tikrai tam nepritariu.
Tik priminsiu, kai kurių politikuojančių nepasitenkinimą sukėlė pasiūlymas nutraukti penkerius metus besitęsiantį taupymą laikinųjų nedirbančiųjų sąskaita ir nuo sausio 1 d. nedarbo išmokos dydį grąžinamas į iki krizinį lygį (nuo 650 iki 1042 litų (302 eurai)). Tai reiškia, kad kitąmet aktyvūs darbo rinkos dalyviai ir jų šeimos, netikėtai, laikinai netekę darbo, jiems sunkiu metu galės tikėtis didesnės paramos iš valstybės.
Nedarbo išmokos dydžio atstatymas į ikikrizinį lygį būtinas jau vien tam, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas tiems, kurie sunkiai dirbo, kad išlaikytų save ir savo šeimas.
Liūdniausia, kad besistengdami surasti kuo stipresnių pasisakymų patyčioms iš darbo netekusio ar nerandančio Lietuvos piliečio politikuojantys pamiršta pasigilinti į esmę ir vardan reitingų sumaišo pelus su grūdais.
Taigi, gerbiamieji patyčių meistrai, pakartosiu, ką kartojau ir Seimo tribūnoj ir nekartą aiškinau įvairiose informacinėse laidose – ne bet kas galės tikėtis taip politikų užpavydėtų 302 eurų, o tik tie, kurie dirbo bent 18 mėn. per pastaruosius trejus metus ir uždirbo ne mažiau kaip 500 eurų (virš 1700 litų) per mėnesį. T. y. žmonėms, kurie dirbdami į valstybės biudžetą sumokėjo daugiau (ir gal net kelis kartus) mokesčių. Ir gaus juos (deja) ne ilgiau nei pusę metų.
Nedarbo išmokos dydžio atstatymas į ikikrizinį lygį būtinas jau vien tam, kad būtų užtikrintas socialinis teisingumas tiems, kurie sunkiai dirbo, kad išlaikytų save ir savo šeimas, bei tokiu būdu prisidėjo prie šalies ekonominio atsigavimo. Kiekvienas sąžiningai dirbantis ir savo valstybei pridėtinę vertę kuriantis žmogus, laikinai „iškritęs“ iš darbo rinkos, nusipelno tinkamos nedarbo išmokos, tenkinančios bent jau minimalius finansinius jo ar jo šeimos poreikius.
Laikysimės savo pasiūlyto sprendimo, nes norime, kad visi aktyvūs dirbantieji būtų užtikrinti, kad laikinai netekus darbo sulauks užsidirbtos valstybės paramos.
Laikina, trumpalaikė 302 eurų (maksimali nedarbo išmoka) pagalba neturi nieko bendro su ilgalaikiais bedarbiais (jie gauna nedarbo pašalpas iki 101 euro). Ši išmoka yra skirta aktyviam bedarbiui – ji ne tik užtikrina socialinę apsaugą, bet ir kartu sudaro jam sąlygas laisviau judėti darbo rinkoje bei rinktis jo galimybes ir lūkesčius labiau tenkinančius darbus, o ne pirmą pasitaikiusį pasiūlymą, kurį darbo ieškantys asmenys kartais pasirenka tik dėl bent kiek didesnių pajamų nei gautų su nedarbo išmoka.
Taigi siekiame tiek apsaugoti darbuotoją, užtikrindami minimalius poreikius tenkinančią nedarbo išmoką, tiek paskatinti didesnę darbuotojų įgūdžių ir jų pasirenkamo darbo atitiktį.
Todėl tikrai ir toliau laikysimės savo pasiūlyto sprendimo, nes norime, kad visi aktyvūs dirbantieji būtų užtikrinti, kad laikinai netekus darbo sulauks užsidirbtos valstybės paramos ir jų šeimos nepateks į skurdo pinkles.
O Seimo nariams ir Finansų ministerijos specialistams siūlyčiau dažniau paskaityti informacinius portalus ir juose rasite reguliariai skelbiamą informaciją apie mažėjantį, taip pat ir ilgalaikių, bedarbių skaičių. Jų žiniai, nuo 2012 iki 2014 m. bedarbių Lietuvoje sumažėjo nuo 210 tūkst. iki 174,9 tūkst. Gal kartais reiktų mažiau „stebėtis“ ir daugiau dirbti, pavyzdžiui, efektyviau surenkant PVM?
Algimanta Pabedinskienė yra socialinės apsaugos ir darbo ministrė, Darbo partijos atstovė