Pasodintas medelis auga ne penketą metų, o 60 ar net 100 m. Todėl nekeista, jog darbą pradėjęs žmogus nori jį ir užbaigti. Kai filmuodami laidą važiuodavome po miškus, būdavo, urėdas parodo – šitą mišką sodinau prieš 50 metų. Juk pradžių pradžia – tai sėklų medelynui rinkimas. Kiekvieną medelį reikia atskirai pasodinti ir į naują plotą ateiti ne kartą. Vėliau vykdomi sanitariniai kirtimai, šviesinimai, retinimai, reikia sudaryti sąlygas augti tiems medeliams, kurie yra kokybiškesni; kiekvieną jų reikia ir repelentais patepti. Žinoma, dabar plotai matuojami nebe rankomis, kaip kad anksčiau, bet žmogus vis vien turi prieiti prie kiekvieno medžio. Todėl į mišką einama ir einama.
Nei vienos profesijos žmonės taip nedraugauja su mokyklomis kaip miškininkai – ne formaliai, o iš tikrųjų.
Nei vienos profesijos žmonės taip nedraugauja su mokyklomis kaip miškininkai – ne formaliai, o iš tikrųjų. Jaunųjų miško bičiulių būreliuose vaikai žino, kaip sodinti medį, kaip prižiūrėti, moka ir giles, ir šiukšles surinkti. Kartais drauge su vaikais leidžiami laikraštukai – gal kai kam atrodys juokinga, bet kompiuterizacijos laikais tokia iniciatyva yra neįkainojama. Daug vaikų iš miškininkų būrelių vėliau pasirenka šią specialybę... Kažkada esu jauno girininko paklaususi: kaip jums su karjeros perspektyvomis? O jis tiek nustebo: „Betgi aš visad norėjau būti girininku, mokiausi juo būti.“
Skelbiama, kad vykdant reformą bus atleidžiama iki 400 žmonių: urėdų, buhalterių, administracijos darbuotojų. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip miškininkai šįmet turėjo sodinti naują mišką, atlikti tą šventą darbą, kai alink tiek daug gandų, paskalų ar nesusikalbėjimo. Kaip reikia dirbti nežinant, kas bus rytoj? Kokiomis nuotaikomis?
Iš valdžios tribūnų ridenamos mazuto statinės ant urėdų, bet ar tai pagrįsta? Realios, teisingos kritikos aš nematau. Reforma vykdoma turgaus lygyje. Įžeidinėti žmones, kurie keliasdešimt metų augino ir saugojo miškus – netoleruotina. Netgi plunksnos broliai-žurnalistai prisideda prie skleidžiamos neapykantos. Pavyzdžiui, ne pirmos kartos inteligentas leido sau eteryje pasakyti: „Urėdas – tai urodas“, tyčiodamasis iš aštuoniasdešimtmečio Kretingos miškininko, kuris, kartu su Šventosios girininku, labai daug prisidėjo stengdamasis, kad pajūrio miškai nebūtų privatizuoti.
Manau, kad reformą galima įgyvendinti kitaip. Juk ir patys miškininkai sutinka, kad galima bei reikia kažką keisti, kad nedideles urėdijas derėtų prijungti prie didesnių. Bet ar tie, kurie bando kažką naujai „prastumti“, bent yra matę, kaip sodinamas medis, kaip jis auga?..
Juolab, kodėl staiga „užsireikė“ pateikti į Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO)? Juk anksčiau niekas apie ją neužsimindavo, o dabar aiškinama, kad prekyba mediena vyksta neskaidriai ir neobjektyviai. Sakoma, jog po reformos dalis pirkimų bus palikta padaliniams, tačiau galutinio sprendimo, kiek iš tiesų bus savarankiškumo, dar nėra. Gal pataikaujama pirkėjams, kad medieną pardavinėtų centralizuotas urėdijų monstras.
Įrodymų, kad miškininkai dirba ne prastai, gausu. Atsiminkite 2010 m. siautusį škvalą, kuris sunaikino šitiek miško!.. Bet miškininkai susitvarkė. Be to, prieš šešerius metus buvome pripažinti kaip geriausiai besirūpinantys miškais Pasaulyje. Kai norima sekti kitų šalių pavyzdžiu, sakyčiau, Lietuva – viena geriausiai susitvarkiusių šalių. Tad miškininko profesiją derėtų visų pirma gerbti. Vietoj to, kad žemintume žmones, geriau padėkokime – už tą valstybės turtą, kuris, ačiū Dievui, dar nėra išdraskytas.
Algimanta Žukauskienė yra televizijos žurnalistė, ilgą laiką vedusi laidą „Girių horizontai“.
