Lietuvos architektų rūmų Taryba birželio pabaigoje nusprendė sudaryti darbo grupę Laikinosioms priedangų projektavimo gairėms parengti. Pagal teisės aktus Lietuvoje priedanga laikoma saugi erdvė, skirta trumpalaikei (iki kelių valandų) apsaugai kilus oro pavojui, nuo tiesioginio ir netiesioginio apšaudymo grėsmės karinės agresijos metu (nuo netiesioginių atakų iš orlaivių, raketų, artilerijos ugnies, nuo skeveldrų, nuolaužų, sprogimo smūgio bangų, atsitiktinių kulkų).
Tačiau viena yra civilinės saugos deklaracijos, o gerokai sudėtingesnis dalykas – labai aiškios projektavimo sąlygos ir reikalavimai, kurių būtų privalu laikytis visiems projektuojantiems ir statantiems statinius Lietuvoje. Tuo pat metu tai būtų ir nuorodos, pagal kurias visų šiandien priedangomis pažymėtų statinių savininkai galėtų įvertinti, ar išties jų erdvės atitinka saugos reikalavimus. O jeigu ne – imtis atitinkamų priemonių saugumui užtikrinti arba išbraukti atitinkamą erdvę iš sąrašo.
Stebint vaizdus iš Ukrainos visiems akivaizdu, kad priedangos klausimas tiesiogiai susijęs ir su „slėptuvių“ teisinių statusu. Kur ir kaip Lietuvos piliečiai galėtų slėptis nuo pavojaus karo atveju, kokie pastatai ir kaip turėtų įrengti bei paruošti atitinkamas patalpas (jeigu to nėra padaryta iki šiol)? Kitoje skalės pusėje ir „kolektyvinės apsaugos statiniai“, kurie skirti laikinam gyventojų prieglobsčiui saugoti nuo žalingo aplinkos poveikio bei evakuotų gyventojų apsaugai ekstremaliųjų situacijų ar karo metu.
Į Lietuvos architektų rūmų iniciatyva buriamą darbo grupę jau pakvietėme visų atsakingų ministerijų bei valstybės institucijų atstovus – Krašto apsaugos, Vidaus reikalų, Aplinkos, Priešgaisrinės apsaugos departamento ir daugybės kitų. Labai tikimės, kad geranoriškai prisijungs ir kolegos iš Ukrainos architektų bendruomenės, Ukrainos Vyriausybė bei ministerijos pasidalins savo gerąja praktika, kuri ypač vertinga tiek dėl praktinio patikrinimo, tiek dėl geografiškai panašių aplinkos sąlygų.
Diskutuodami „priedangos“, „slėptuvės“, „kolektyvinės apsaugos statinio“ požymius ir reikšmingiausias savybes tikimės ir aktyvaus nevyriausybinio sektoriaus įsitraukimo. Būtinas ir nekilnojamojo turto vystytojų, administratorių, statybininkų įsitraukimas. Puikiai suvokiame, kad nauji reikalavimai gali pareikalauti reikšmingų viešųjų finansų investicijų, todėl neišvengiamas ir savivaldybių, Finansų ministerijos įsitraukimas, kai techninius parametrus reikės paversti konkrečiais būtinų investicijų skaičiavimais.
NATO lyderių susirinkimo fone Lietuvos architektų rūmų keliamas klausimas ir iniciatyva gali pasirodyti tik menkas šapelis visoje valstybės apsaugos sistemoje, tačiau būtent nuo tokių paprastų, bet nuosekliai ir sistemiškai sprendžiamų mūsų kasdienybės iššūkių turėtų prasidėti kryptingas darbas ruošiantis net patiems nemaloniausiems ateities scenarijams.
