Variantas pirmas, kuris viešai svarstomas – Rusijos prezidentas V.Putinas išprotėjo. Kaip pačioje pradžioje delikačiai išsprūdo A.Merkel – „yra neadekvatus“. Pagal šį variantą viskas aišku ir viskas neaišku.
Aišku, kad Putinas eis, kol jį sustabdys. Neaišku, kodėl Vakarai to nesupranta arba, jei supranta, Putino nestabdo ir aplamai nedaro jokio rimtesnio judesio. Ilgi emocingi tekstai apie tai, kad Vakarų politikai neryžtingi, klauso savo verslo banginių, kurie bijo nuostolių arba yra vos ne Maskvos išlaikytiniai – teisingi. Šis variantas patogus infokarui, nes jame aišku, kas kaltas (kaip visada – visi aplinkui) ir kas teisus (kaip visada – mes). Tačiau neleidžia giliau suprasti įvykių ir numatyti galimybių.
Antrasis variantas – Putinas protingas ir adekvatus. Ir tikslingai siekia savo planų įgyvendinimo, dažnai improvizuodamas taktiškai pagal įvykių eigą. Ir Vakarai taip pat turi savo planus ir interesus, kuriuos nuosekliai įgyvendina. Taip pat paimprovizuodami pagal įvykių eigą.
Esminis lūžis užklupo ir Putiną, ir Vakarus nepasiruošusius. Mus taip pat. D.Grybauskaitė, vasario 19 d. pasakiusi pasaulinių žiniasklaidos agentūrų atstovams, kad „abiejų pusių pasmerkimas yra neišvengiamas“ ir „nebus jokio palaikymo nei tokiai valdžiai, nei tokioms opozicijos jėgoms“, vasario 22 d. būtų daug davusi, kad to interviu nebūtų buvę. Nes esminis lūžis buvo ne Maidanas, o V.Janukovyčiaus pabėgimas, kurio niekas nelaukė ir nesitikėjo. Pasaulis juk galvojo, kad pasirašytas V.Janukovyčiaus ir opozicijos susitarimas situaciją išsprendė. Keletas dienų tylos, kai niekas nežinojo ir kaip komentuoti. Ankstesnės nuomonės paseno per vieną naktį. Nes į sceną išėjo ir sprendimą priėmė svarbiausias veikiantis asmuo – Ukrainos žmonės.
Priežastis Putino veiksmams – baimė. Biudžetą aplipusių parazitų grupuotės ir jų autokrato vado baimė, kad rusai nesurengtų savo Maidano.
Priežastis Putino veiksmams – baimė. Biudžetą aplipusių parazitų grupuotės ir jų autokrato vado baimė, kad rusai nesurengtų savo Maidano.
Baimė dėl sosto, vertusi Rusiją jau XIX amžiuje siųsti kariuomenę slopinti revoliucinių judesių Europoje. Baimė prarasti autoritetą, po to – įtaką ir dėl to – valdžią. Jei taip atsitiktų – gal net laisvę ir gyvybę.
Baimė ne dėl valstybės, o dėl savęs paties. Pati pavojingiausia baimė. Pralaimėjimo atveju partizanas susisprogdina granata, diktatorius – branduoline bomba. Ir čia jokios beprotybės nėra. Nes tokia baimė pagrįsta. Rusija džiaugsmingai sveikino savo carą pradėjus karą 1914 m. O po kelių metų nuvertė nuo sosto ir sušaudė.
Krymo kerštas – improvizacija. Planai, aišku, buvo. Ne iš dangaus nukrito gerai apmokyti žali žmogeliukai ir buvo imtasi darnių veiksmų. Bet planus pradėta vykdyti kitą savaitę po Maidano pergalės. Netikėtai užklupus galimybei, be reikiamo informacinio paruošimo, paskubomis, su ta nelabai kokia „žmogiškąja medžiaga“, kokia tuo momentu pasitaikė po ranka (pusiau chuliganas „Goblinas“ ir kiti Krymo vietiniai „lyderiai“). Greita pergalė praktiškai be pasipriešinimo ir aukų. Kosminiai Putino reitingai. Masinė nacionalizmo isterija. Rezultatas pranoko lūkesčius. Toks netikėtas, spontaniškas smūgis, kurio niekas nelaukė. Apšilimas.
Didysis žaidimas prasidėjo po Krymo. Pulti visa jėga Putinas nepuola, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų nesunaikina ir teritorijos neužima. Nors galėjo tai padaryti pavasarį per kelias dienas. Dabar per kelias savaites. Vėliau galės per kelis mėnesius. Ir galės visada, nors Ukrainos kariuomenė vis stiprėja ir okupavimo kaina auga. Tačiau Ukrainos neužkariaus. Neturi jokio intereso tai padaryti. Ir galimybių taip pat.
Nes okupuoti šalį nereiškia ją nugalėti. Taip per dvejus karus Rusija nesugebėjo nugalėti mažytės Čečėnijos, mažesnės už Žemaitiją. Tada Putinas ją nusipirko, papirkęs vieną vietinių vadų, už didžiulius pinigus atstatęs sugriautus miestus ir mečetes (didžiausia Europoje mečetė – Grozne), ir leidęs jo banditų klanui nekontroliuojamai plėšti savo šalį. Taip TSRS nesugebėjo per dešimt metų okupacijos ir negailestingo naikinančio karo nugalėti Afganistano ir teko išsinešdinti, paukojus 14 tūkstančių savų ir 1,5 mln. svetimų gyvybių.
O ir okupacijai, užėmus Ukrainos teritoriją ilgesniam laikui, Putinas jėgų neturi. Tai antra pagal dydį Europos valstybė su 46 mln. gyventojų. Jei keliuose rytiniuose regionuose ir pavyktų rasti pakankamai kolaborantų ir suformuoti kokią savivaldą, didžiojoje Ukrainos dalyje vyktų partizaninis karas ir pasipriešinimas.
Kiekviename dideliame mieste ir mažiausiame kaimelyje tektų laikyti dideles kariuomenės įgulas, nuolat kovoti su rezistentais, vykdyti teritorijų valymus, steigti filtracijos konclagerius ir t.t. Reikėtų prisiimti atsakomybę už tų didžiulių teritorijų ekonomiką ir kasdieninį gyvenimą. Tam reikėtų didžiulių lėšų, pajėgų ir resursų, kurių Putinas paprasčiausiai neturi. Tai kainuotų tiek pačių rusų gyvybių, kad visuotinis jo palaikymas pačioje Rusijoje veikiai baigtųsi. Kartu su išorės sisteminėmis sankcijomis greitai sukeltų gilią vidaus ekonominę krizę. O neramumų šalies viduje Putinas bijo labiau už viską pasaulyje.
Rusijos turima galia leidžia laimėti žaibo karą prieš atskirą valstybę, bet ne ilgą konfliktą su visu pasauliu.
Taip pat baigtųsi ir ne visos, tačiau žymios Ukrainos dalies okupacija, nes tada liktų iki galo nesunaikintos Ukrainos ginkluotosios pajėgos ir su Vakarų parama tai virstų sekinančiu karu. Visuotinis pasaulio pasmerkimas, ekonominės sankcijos, vidaus neramumai dėl karo ir aukų sukurtų situaciją, kurioje Putinas prarastų viską. Nes Rusijos turima galia leidžia laimėti žaibo karą prieš atskirą valstybę, bet ne ilgą konfliktą su visu pasauliu.
Lygiai taip pat Putinui nereikia Luhansko ir Donecko sričių su jų 7 mln. gyventojų. 2 mln. gyventojų Krymas jau kainavo kaip Sočio olimpiada nors ten karo nebuvo. Ir su juo nežino ką daryti. O Donbaso ekonomika laikosi ant angliakasybos pramonės, kuri subsidijuojama iš biudžeto ir yra nuostolinga.
Prijungus šias teritorijas prie Rusijos, šachtas tektų arba uždaryti, sukeliant didžiulių lėšų pareikalausiančią regiono ūkio krizę, arba patiems subsidijuoti kasybos pramonę, kurios produkcija imtų konkuruoti su rusiškąja. Pinigų tam Putinas taip pat neturi ir neturės.
Tai, kad Donbaso Putinui nereikia, rodo ir jo elgsena. Priešingu atveju jis būtų ramiai, be jokių karų teritorijas prisijungęs tuojau po jų pseudoreferendumų, kaip prisijungė Krymą, kurio jam tikrai reikėjo. O ne vaidinęs, kad prisijungimo prašymų „negavo“. Ir jau nieku gyvu nebūtų leidęs ten tokių visą infrastruktūrą ir ūkį naikinančių sugriovimų, kuriuos mėnesiais vykdė jo statytiniai.
Putinui daug naudingiau, kad Donbasas liktų Ukrainoje ir virstų nuolat kraujuojančia valstybės opa, dešimtmečiais ją sekinančia ir silpninančia našta. Palestina. Nuniokotu regionu, nuolat balansuojančiu ant maišto ribos. Kuriame Rusija visada turėtų lemiamą balsą ir įtaką. Kam pasiimti didelę problemą ir prarasti įtaką, jei gali atiduoti sugriautą sritį priešininkui ir įtaką įgyti? Net jei Porošenka pats pasiūlytų Putinui pasiimti Donbasą, jis tikriausiai atsisakytų.
Putinui daug naudingiau, kad Donbasas liktų Ukrainoje ir virstų nuolat kraujuojančia valstybės opa, dešimtmečiais ją sekinančia ir silpninančia našta. Palestina.
Karine jėga Ukraina bandė Donbasą atsiimti. Putinas įvedė kariuomenę, kuri toliau neina. Taip jis neleido Ukrainai pašalinti problemos ir užsitikrino, kad sprendimų be jo dalyvavimo nebus. Be to, kariuomenės buvimas visada suteiks galimybę tolesniam šantažui.
Tai ko gi bijo ir ko nori Putinas, jei jis yra sveiko proto?
Bijo savo tautos. Bijo rimtų sankcijų. Bijo rimto karo. Nes visur yra silpnesnis.Jis paprasčiausiai nori gyventi. Nes supranta, kad viską pralaimėjo. Pralaimėjo jau vasario 22 dieną. Visi jo veiksmai po to – siekis išlikti. Visi grasinimai branduoliniu karu – šantažas, kad su juo derėtųsi ir būtų sukalbamesni.
Karai baigiasi arba visišku priešo sutriuškinimu ir besąlygine kapituliacija, kai nugalėtojas vienas sprendžia nugalėtojo likimą, arba taikos derybomis. Akivaizdu, kad šioje situacijoje kapituliacijų nebus. Todėl su Putinu pasauliui teks derėtis. Viskas, ką jis padarė iki šiol, turėjo tikslą užsitikrinti maksimaliai sau palankią padėtį derybose. Ir jos akivaizdžiai artėja, nes kariškai Donbaso problemos Ukrainai išspręsti, matyt, nebepavyks.
Putino programa maksimum derybose daugiau negu aiški. Pamirškit Krymą. Atsisakymas stoti į ES ir NATO užsienio politikoje. Ir ypatingas Donbaso statusas vidaus politikoje, su galimybe kaip nors vetuoti visos šalies sprendimus dėl sutarties su ES ar stojimo į NATO.
Ukrainos atsakymas irgi akivaizdus. Krymo aneksijos nepripažins niekada. Į ES ir NATO stoti niekas negali uždrausti. Donbaso statuso klausimas bus sprendžiamas kartu su valstybės decentralizacija, vykdant konstitucinę reformą.
Derybų prognozė nesudėtinga. Dėl Krymo, kurio Ukraina supranta nebeatgausianti, matyt, smarkiai nebus draskomasi. Kadangi derybų objektas ne Krymas ir susitarimo šiuo klausimu nėra, bus nutarta šį derybų klausimą iš dienotvarkės išbraukti. Dėl ES ir NATO Rusija neturi jokių tarptautinę teisę atitinkančių argumentų ir labai nespaus, ką rodo ir Putino pasisakymas, kad negali uždrausti kitoms šalims pasirinkti, į kokias sąjungas stoti.
Beprotiškai jis gali pasielgti. Įvarytas į kampą ir neturėdamas išeities. Dabar jis priėjo ribą, už kurios prasideda tikra beprotybė.
Dėl ugnies nutraukimo ir paliaubų bus susitarta, nes tęsti savo pačių teritoriją niokojančius karo veiksmus be galimybės nugalėti nukamuotai Ukrainai šioje situacijoje vargu ar tikslinga. Esminis klausimas – Donbaso statusas. Putinui be galo svarbu neprarasti palaikymo šalies viduje. Tam, kad išliktų, jis turi išeiti iš konflikto nugalėtoju Rusijos akyse. Nutraukti ugnį, pašalinti karo grėsmę, pasirodyti taikdariu ir nuskriaustiesiems rusakalbiams duoti daugiau teisių – ko daugiau reikia, kad triūbyti visais kanalais apie didžiąją pergalę? Todėl dėl Donbaso „federalizacijos“ bus deramasi kietai.
Sutikti su Putino„federalizacijos“ variantu Porošenko negali, nes jį nušluotų naujas Maidanas. Čia susirems iš vienos pusės Putino baimė ir tankai, iš kitos – ukrainiečių tautos valia. Tikėtini derybų atidėjimai, Rusijos naujos provokacijos ir šantažas karu. Tačiau anksčiau ar vėliau dėl šio klausimo teks susitarti. Visa esmė ne žodžiuose „federalizacija„ ar „decentralizacija“, o koks bus šių sąvokų turinys. Vokietija juk irgi federacinė valstybė, kur žemės turi plačią savivaldą. Tačiau jos negali niekaip įtakoti valstybės užsienio politikos klausimų ar vetuoti šalies sprendimų būti ES ir NATO nare.
Kad šie variantai diplomatiniai kanalais svarstomi, liudija ir A.Merkel pastarųjų dienų pasisakymai apie būtinybę leisti „Putinui išeiti iš situacijos oriai“ ir „atsižvelgti į Rusijos interesus“. Karo kontekste tokie pasisakymai vertintini vienaip, derybų kontekste – kitaip. Ar tai reiškia rimtą Putino norą derėtis, ar tik naują apgavystę – parodys artimiausia ateitis.
Tai visgi Putinas protingas ar beprotis?
Jo veiksmai – klastingo, žiauraus, išsigandusio dėl savęs nusikaltėlio, tačiau ne bepročio veiksmai. Beprotiškai jis gali pasielgti. Įvarytas į kampą ir neturėdamas išeities. Dabar jis priėjo ribą, už kurios prasideda tikra beprotybė. Ar jis ją peržengs – pamatysime labai greitai.
