Mykolo Romerio universiteto pozicija dėl universitetų tinklo optimizavimo nesikeičia, tačiau net ir palaikant Vyriausybės planą, susirūpinimą vis labiau kelia pateikto projekto abejotinos nuostatos, aiškumo stoka.
Vis dar nėra aiškios bent pradinės gairės, kaip šis planas galėtų ir turėtų būti įgyvendinamas. Kol kas išvis neaišku, kokios planuojamos teisinės ir finansinės universitetų susijungimo sąlygos ir mechanizmai.
Dėl to ir universitetų bendruomenės nėra aktyviau įtraukiamos į diskusijas ir sprendimų procesą. Tai sukelia nemažai nerimo, nežinomybės ne tik akademinėms bendruomenėms, bet ir būsimiems studentams, ir jų tėvams.
Dėl šios nežinomybės ir viešoje erdvėje kyla susipriešinimas tarp atskirų institucijų, formuojami tam tikri menkinantys stereotipai – vienos aukštosios pristatomos kaip neva pažangios, kitos – kaip atsilikėlės, su kuriomis „reikia kažką daryti“. Tačiau svarbiausia, kad visame tame komunikaciniame triukšme prapuola ir pagrindinė šios konsolidacijos idėja, valstybinis požiūris, susitelkimas dėl mūsų visų bendro tikslo.
Lietuvai pirmiausia reikalinga kokybiška ir teisinga aukštųjų mokyklų konsolidacija, kuri sutelktų kiekvienos aukštosios mokyklos stipriausią mokslinį potencialą, skatintų ir įkvėptų bendradarbiauti skirtingas akademines bendruomenes, o ne supriešintų jas, vienas paverstų „geromis“, o kitas – „blogomis“.
Mykolo Romerio universitetui priimtini pertvarkos tikslai, kokybės ir efektyvumo kriterijai, tačiau norėtųsi su Švietimo ir mokslo ministerija, kitais universitetais dalykiškai, o svarbiausia – korektiškai tartis, kaip galėtume pasiekti užsibrėžtų tikslų, neprarastume puikių mokslininkų ir dėstytojų iš visų universitetų, o būsimiems studentams, jų tėvams nekiltų nepagrįstų abejonių dėl Lietuvos aukštojo mokslo kokybės ir ateities.
Kol kas išsiskiria požiūriai į pertvarkos plane numatytą galimą socialinių mokslų potencialo konsolidavimą tarp Vilniaus ir Mykolo Romerio universitetų. Ne kartą esu kartojęs, ir pakartosiu darkart – Mykolo Romerio universitetas nori sąžiningų, konkurencingų susijungimo sąlygų.
Labai svarbu nepamiršti, kad kuo aukštesnių tarptautinių universitetų reitingų vaikymasis neturėtų būti pagrindinis ir vienintelis universitetų konsolidacijos tikslas.
Tačiau susidaro įspūdis, kad kartais VU ir piktnaudžiauja savo autoritetu, nėra linkęs pripažinti konkurencingų ir vienodų taisyklių abiems universitetams ir nori tiesiog primesti savo sąlygas, prie kurių mes tarsi turėtume taikytis. Tačiau taip tikrai nebus.
Tačiau vilties teikia Švietimo ir mokslo ministerijos pažadas jau artimiausiu metu aktyviau įsitraukti į dviejų universitetų diskusijas ir džiugu, kad jau turime konkrečių rezultatų – susitikę abiejų universitetų Tarybų nariai sutarė sudaryti atskiras Tarybų, Senatų, administracijos atstovų darbo grupes, kurios toliau tarsis dėl universitetų, nori pabrėžti – susijungimo, o ne prijungimo.
Labai svarbu nepamiršti, kad kuo aukštesnių tarptautinių universitetų reitingų vaikymasis neturėtų būti pagrindinis ir vienintelis universitetų konsolidacijos tikslas. Manau, jog tai iš esmės klaidingas požiūris nesuvokiant universitetų misijos. Tų valstybių, kuriose pagal įvairius indeksus gyvena laimingiausi pasaulyje žmonės, turiu galvoje – Skandinavijos, Azijos šalis, universitetų pagrindinis tikslas ne reitingų pozicijos, bet kaip mokslas, studijos prisideda prie visos šalies gerovės kūrimo ir klestėjimo. Kai tikslas bus toks, aukštos Lietuvos universitetų reitingų pozicijos ne tik gerės, bet ir turės tikrąją prasmę.
