Koks tolimesnis scenarijus? Ogi nieko naujo – abchaziškas. Vakarai patriukšmaus, pasankcionuos, paskui į Maskvą atvažiuos kas nors iš didžiojo aštuntuko (kaip N.Sarkozy per Gruzijos karą) ir triumfališkai pareikš, kad pavyko pasiekti persilaužimą – Rusija maloningai sutiko išvesti dalį kariuomenės.
Jos, beje (20 000 glavažudžių, specialiai tokiems tikslams apmokytų, kurių pagrindą sudaro GRU), ir nebereikia – Krymas jau patvarkytas, į valdžią susodinti kolaborantai, bet kokie Ukrainos valstybingumo ženklai ištrinti, prasideda pusiasalio militarizavimo darbai – stiprinamos senos, steigiamos naujos bazės, ir gal net bus statomas tiltas per Tamanės sąsiaurį, tiesiogiai sujungsiantis Krymą su kontinentine Rusija. Krymas ilgiems laikams, o tikriausiai galutinai prarastas, galima bus užsiimti Rytų Ukraina.
O kur nuosava lietuviška iniciatyva? Ką mes, Lietuva, ruošiamės padaryti patys, be NATO? Ar apsiribosime vien kaulijimu? Juk puikiai žinome, kad NATO gins tik tuos, kurie patys pasiryžę gintis, patys rodo iniciatyvą, nelaukdami paramos iš šalies.
O kaip Lietuva? Iš paskos Briuseliui ir Vašingtonui, atsilikusi keliais žingsneliais. Įvyko Gynybos Tarybos – aukščiausio valstybingumo apsaugos organo posėdis. Kas nutarta? Ogi atidžiai sekti įvykius (dar betrūktų, kad neatidžiai), prašyti NATO parengti specialų planą vakarinio NATO sparno apsaugai nuo galimos agresijos, sustiprinti NATO dalinių koncentraciją šiame sparne ir t.t. („kviečia Šiaurės Atlanto Tarybą priimti sprendimą dėl karinių pajėgų Europoje laikino perdislokavimo sustiprinant NATO rytinės dalies, įskaitant ir Baltijos valstybes, saugumą“).
O kur nuosava lietuviška iniciatyva? Ką mes, Lietuva, ruošiamės padaryti patys, be NATO? Ar apsiribosime vien kaulijimu? Juk puikiai žinome, kad NATO gins tik tuos, kurie patys pasiryžę gintis, patys rodo iniciatyvą, nelaukdami paramos iš šalies.
Tiesa, posėdyje užsiminta apie „ypatingas priemones“, kurių bus imtasi, ir, kadangi jos ypatingos, nėra skelbiamos. Iš konfidencialių šaltinių sužinota, kad tos paslaptingosios priemonės – daugiausia žvalgybinės, kurios ir taip yra privalomos.
Taigi, apibendrinant – iš Lietuvos pusės vien žodžiai ir kaulijimas. Mes patys (patys!) nedarome nieko.
Dabar – rimtoji teksto dalis. Šių eilučių autorius 12 metų dirbo Krašto apsaugos sistemoje, yra dvi kadencijas buvęs Seimo Nacionalinio Saugumo ir Gynybos komiteto nariu, 1994 m. sausį dalyvavęs Seimo delegacijoje NATO būstinėje, ruošiusioje Lietuvos prisijungimo prie „Partnershipforpeace“ (PfP) iniciatyvos dokumentus, įžanginius stojant į Šiaurės Atlanto Sąjungą; turi NATO kursų Garmiš Partenkirchene, Maršalo centre diplomą.
1. Ką Lietuva privalo padaryti dabar, nedelsiant?
Mažų mažiausia – paskelbti neplanuotą, neeilinį ginkluotųjų pajėgų kovinio pasirengimo patikrinimą manevrų pavidalu – tą, ką dabar daro Rusija Kaliningrade ir kitur (savarankiškai, nelaukiant ir nederinant nei su NATO, nei su kaimyninėmis valstybėmis, tik informuojant). Tai būtų adekvatus ir simetriškas atsakas Rusijai iš Lietuvos pusės.
2. Nieko nelaukiant, mesti visas jėgas ir lėšas plėsti ir stiprinti specialiąsias pajėgas. Karo atveju jos bus efektyviausia smogiamoji jėga, nes Karinis jūrų laivynas ir Karinės oro pajėgos galimai bus sunaikintos, o sausumos pajėgos, nors ir apginkluotos prieštankiniais pabūklais, neilgai išsilaikys. Lietuvos specialiųjų pajėgų pasipriešinimo potencialą realios krašto okupacijos atveju aukštai vertina ne tik NATO, bet ir Rusijos ekspertai.
3. Sukonkretinti ir materialiai pagrįsti partizaninio pasipriešinimo doktriną, sukuriant pradines struktūras (remiantis LLA – Lietuvos Laisvės Armijos patirtimi II pasaulinio karo ir pokario metais). Leisti kurti ir remti visuomenės iniciatyvą steigiant paramilitarines struktūras, dalinai pavaldžias KA vadovybei. KA vadovybės izoliavimo atveju šios struktūros galėtų veikti savarankiškai, įsijungdamos į partizaninį pasipriešinimą.
4. Grįžti prie mišrios šauktinių-profesionalų kariuomenės struktūros su aiškia šauktinių persvara.
5. Artimiausiame, 2015 m. ir tolimesniuose biudžetuose numatyti 3 proc. BVP išlaidas krašto apsaugai. Tokio lygio biudžetus turi limitrofinės valstybės, kurios turi tiesioginę sieną su agresyviomis valstybėmis
Neturime turėti iliuzijų. Apsauga iš išorės yra gerai, bet ji neamžina. Amžina yra perprasti lietuviškojo likimo formulę „vienui vieni“, bet rakinti ją ne pasiduodant pasyviai rezignacijai, o priimti kaip rūsčią ir neišvengiamą duotybę, kaip esminį egzistencinį iššūkį „žūt ar būt“, į kurį privalu rasti atsaką.
