Turiu galvoje ne tik Tėvynės sąjungos krikščionių demokratų sparną ar perdėm konservatyvias Darbo partijos, demokratų, regionų ar valstiečių-žaliųjų frakcijas, bet taip pat ir kitus „senovės lietuvius“ iš liberalų ir socialdemokratų frakcijų.
Latvijos Saeimoje kovo 31 d. Civilinės saugos įstatymo projektas, reglamentuojantis ir tos pačios lyties porų santykius, praėjo pateikimo stadiją. Įstatymo iniciatoriai – konservatorių partija. Kaip rašo LRT, Latvijos konservatoriai remiasi teisės viršenybe, Konstitucinio teismo nutarimais ir argumentu, kad taip bus apsaugotos tradicinės vertybės ir tradicinė šeima.
Estija LGBT+ žmonių partnerystę legalizavo pernai. Mūsų mylimoje Skandinavijoje Danija pirma pasaulyje LGBT+ žmonių partnerystę pripažino dar 1989, o santuoką - 2012 metais, atitinkamai Švedija – 1995 ir 2009, Norvegija – 2004 ir 2009, Suomija 2002 ir 2017 metais. Ir kas atsitiko šiose valstybėse, kurios yra laikomos Lietuvos vystymosi etalonu? Dar priminsiu, kad net katalikiškoje Maltoje tos pačios lyties santuokos įteisintos 2017 metais.
Ar mūsų broliai ir sesės estai pasileido, ar ten padaugėjo skyrybų, ar žlugo tradicinė šeima ir griuvo nacionalinis saugumas? Kodėl tada mūsų itin konservatyvieji konservatoriai taip karštai kalba apie Lietuvos politinę orientaciją į Vakarus, bet tik ne lytinės orientacijos klausimu?
Kodėl tada mūsų parlamentarai, kurie dreba vien pagalvoję apie lygių LGBT+ žmonių teisių įteisinimą Lietuvoje, taip noriai leidžia savo vaikus ir anūkus mokytis į tokias šalis, kaip Nyderlandai, kur dabar daugiausiai mūsų jaunimo išvažiuoja mokytis ir kur LGBT+ santuoka įteisinta daugiau nei prieš dvidešimt metų, 2001 metais? Ar nebijo, kad jų vaikai ir anūkai atsivers į kitą lytinę orientaciją?
Argumento, kad atkaklus priešinimasis LGBT+ žmonių partnerystei ar Stambulo konvencijai reprezentuoja vertybes, kurioms represyviomis priemonėmis pritaria ir Putino bei Lukašenkos autoritariniai režimai, nenaudosiu. Matau, kad jis neveikia. Paradoksalu, bet mūsiškiai politikai, entuziastingai pasisakantys prieš daugelyje Europos valstybių įtvirtintas žmogaus teises, nemato šios vertybinės paralelės.
Na, o kolegoms, kurie nuolat pabrėžia savo patriotiškumą kartu su tradicinėmis šeimos vertybėmis, noriu priminti du Lietuvos valstybės įsipareigojimus Lietuvos žmonėms ir Europos Sąjungai (ES). Pirmiausia turiu galvoje Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas nuostatas: „Lietuvių tauta <…>, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, <…> siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią Konstituciją”.
Šios nuostatos yra vienas iš Lietuvos Konstitucijos ir valstybės ramsčių bei įsipareigojimas Lietuvos piliečiams. Valstybėje su tokia Konstitucija turi užtekti vietos ir laimės tiek tradicinėms, tiek LGBT+ šeimoms.
Yra ir tarptautinis Lietuvos įsipareigojimas, įrašytas Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo, kurią Lietuva pasirašė, kaip ir kitos ES narės. 10 straipsnyje įtvirtinta: „Nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, Sąjunga siekia kovoti su bet kokia diskriminacija dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos”.
ES esame jau aštuoniolika metų, tačiau savo pačių įsipareigojimų nevykdome. Ar taip Lietuva apgaudinėja Europos Sąjungą?
Balandžio 28 d. Seime kalbą skaitęs Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) pirmininkas Robertas Spano pabrėžė, kad žmogaus teisės skirtos ne tik blogiems laikams, o demokratija kiekvieną vertina vienodai, net jeigu to nedaro dauguma. R. Spano teigimu, demokratija nėra mažoritarizmas – demokratija yra įtrauki, ji įtraukia visus žmones, į juos visus atsižvelgdama.
Kalbėdamas apie LGBT+ žmonių teises, Spano paminėjo Konvencijos 14 straipsnį, užtikrinantį lygybės prieš įstatymą principą, kuris yra ir pagrindinis Lietuvos, kaip ir kitų valstybių, konstitucinės teisės principas. Jis akcentavo, kad tai turi būti įgyvendinta praktiškai.
Sutinku su Lietuvos žmogaus teisių centro vadove Jūrate Juškaite – mes, politikai, privalome imtis lyderystės LGBT+ teisių atžvilgiu. Šiuo atveju situacija yra tokia, kad kol kas, regis, neužtenka reikiamų balsų Seime Partnerystės įstatymui priimti. O reikia 71 Seimo narių lyderystės. Todėl kviečiu savo kolegas, kurie dabar vis dar abejoja tokio įstatymo nauda, imtis tos lyderystės.
Netempkime gumos ir priimkime Partnerystės įstatymą dabar. Arba dabar.
