Taip pat įtvirtintas darbdavio (iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomų įmonių, įstaigų, organizacijų) atstovavimo socialinėje partnerystėje institutas.
Džiugu, kad daugumos Seimo narių valia šių pataisų svarstymo metu pavyko apsaugoti darbuotojus kaip silpnesnę darbo santykių pusę ir neleisti siaurinti darbuotojų socialinių garantijų.
Juolab, kad darbo santykius reglamentuojančios normos turėtų būti tobulinamos ne siekiant tikslo pagerinti vienos ar kitos darbo santykių pusės (darbdavio ar darbuotojo) padėtį, bet ieškant varianto, kuris šias abi puses telktų vienam rezultatui ir jas darytų ne priešais, o partneriais. Tik esant tokiam reglamentavimui galima tikėtis geresnės tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu darbo rinkos.
Džiugu, kad daugumos Seimo narių valia šių pataisų svarstymo metu pavyko apsaugoti darbuotojus kaip silpnesnę darbo santykių pusę ir neleisti siaurinti darbuotojų socialinių garantijų.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri ir inicijavo šias pataisas, siūlė įtvirtinti galimybę sudaryti sezonines darbo sutartis dėl tokių darbų, kurie dirbami su pertrūkiais ne tik dėl gamtinių sąlygų, kaip yra dabar, bet dėl sezoninių svyravimų darbo rinkoje apskritai.
Tokie pakeitimai, kuriems Seime nepritarta, gerokai sumažintų darbuotojų socialines garantijas, o tai sudarytų prielaidas papildomam žmonių išnaudojimui.
Reikia paminėti, kad kai kurių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlytų pakeitimų įtvirtinimas galėtų paskatinti dar didesnę darbo jėgos emigraciją (kas ir taip yra viena skaudžiausių vietų mūsų nacionalinėje darbo rinkoje) dėl mažo darbo užmokesčio ir silpnos darbuotojų socialinės padėties, o Lietuva šiuo požiūriu ir taip atsilieka nuo Europos Sąjungos rodiklių. Todėl Seimo daugumos sprendimu nuspręsta nekeisti sezoninių darbų sąvokos ir sezoniškumą sieti tik su gamtinėm bei klimato sąlygom, kaip yra dabar.
Seimo nariai taip pat nepritarė ministerijos siūlytam atsiskaitymo lapelius reglamentuojančių normų liberalizavimui. Įvertinant tai, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių grandis ir atsiskaitymo lapelis yra jo vienintelis įrodymas apie gaunamą darbo užmokestį, niekaip negalima sutikti su ministerijos siūlyta pataisa, kad atsiskaitymo lapeliai įteikiami tik darbuotojui prašant.
Ministerijos buvo deklaruojama, kad šie lapeliai, kuriuose turi būti pateikta informacija apie darbuotojui apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas bei apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodant viršvalandinių darbų trukmę, yra tik papildoma dešimtis milijonų kainuojanti administracinė našta darbdaviams.
Į šį ministerijos argumentą norisi atkreipti ypatingą dėmesį ir detaliai išanalizuoti darbdavių administracinių ir ypač buhalterinių kaštų skaičiavimo metodiką ateityje. Taip pat norisi, kad ministerija nepamirštų užsibrėžtų tikslų ir ilgalaikėje perspektyvoje duotų pažadų skatinti darbuotojų informavimą bei konsultavimą.
Tokių įsipareigojimų Lietuva turėtų laikytis ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos bendrijoje pagrindu. Reikia paminėti, kad Seime užregistruotas projektas ir svarstoma galimybė suteikti teisę darbuotojų atstovams dalyvauti ir pasisakyti priimant sprendimus įmonėje ar įstaigoje.
Atsiskaitymo lapelių atsisakymas niekaip neatitinka darbuotojų informavimo ir konsultavimo principo, kuris jau ir taip yra įtvirtintas Darbo kodekse.
Atsiskaitymo lapelių atsisakymas niekaip neatitinka darbuotojų informavimo ir konsultavimo principo, kuris jau ir taip yra įtvirtintas Darbo kodekse.
Be to, ministerijos siūlymas informaciją teikti tik darbuotojui prašant, vargu ar mažintų darbdavio administracinius kaštus, jei darbuotojas tokia teise naudotųsi ne reguliariai, o, tarkim, kas antrą mėnesį ar rečiau.
Tokiu būdu nuolatinės sistemos nebuvimas tik išbalansuotų asmens, ruošiančios ir teikiančios šią informaciją, darbą, ir niekaip nemažintų administracinių kaštų. Be to, nereikia pamiršti, kad darbuotojo nenoras būti informuotam gali būti grįstas ir ne jo paties, o darbdavio valia.
Įvertinęs visus šiuos aspektus, Seimas nesutiko su siūlymu darbuotojui neteikti tokios informacijos, todėl palikta galioti Darbo kodekso nuostata, numatanti visuotinę pareigą darbdaviui teikti darbuotojui informaciją apie darbo užmokestį ir darbo laiką.
Belieka pasidžiaugti, kad šįkart keičiant Darbo kodeksą Seime pavyko pasiekti kompromisą, kurio dėka ir vilkas turėtų būti sotus, ir avis sveika – naujos nuostatos, tikimasi, tenkins ir darbdavių poreikius, ir išsaugos darbuotojų teises bei socialines garantijas.
Algirdas Sysas yra socialdemokratas, Seimo vicepirmininkas
