Nostalgija visaliaudinei nuosavybei
Ir tai vyksta Seime valstybės, kurios konstitucinė santvarka kuriama pagrindiniame šalies įstatyme įtvirtintų privačios nuosavybės teisių pagrindu. Kalbu apie 2017 m. kovo 16 d. Seimo rytiniame plenariniame posėdyje vykusias diskusijas svarstant tą dieną gausiai pateiktas Miškų įstatymo pataisas.
Įsiaudrinę dėl Vyriausybės siūlomos urėdijų reformos, visaliaudinei nuosavybei nostalgiją jaučiantys parlamentarai prisiminė ir privačius miškus. Pabėrė tokių su esama valstybės konstitucine santvarka prasilenkiančių „išminties perlų“, kad nublanko net odiozinių „keturių komunarų“ 2003 metų išvyka į Baltarusiją, kurios metu seimūnai menkino Lietuvą ir liaupsino Lukašenkos kolūkius. Tuomet nuo socialdemokratinės koalicijos frakcijai priklausančių politikų pareiškimų atsiribojo visi, netgi premjeru buvęs Algirdas Brazauskas ir tuometinis prezidentas Rolandas Paksas.
O štai dabar, kai iš socdemų perbėgęs konservatorius teigia, kad privačių miškų savininkai žemę ir miškus yra gavę neva tik panaudai (!), arba valstietė-žalioji kitus parlamentarus entuziastingai įtikinėja, kad miškų savininkų turtas yra visai ne miškai, o tik mediena (!), … tyla. Jokios reakcijos į ne šiaip kažkokius marginalų plepalus tarpuvartėje, o į parlamentinių partijų atstovų viešai išsakomus argumentus svarstant įstatymus oficialiame Seimo posėdyje, kai posėdžio stenogramoje ir vaizdo įraše fiksuojamas kiekvienas žodis.
Tada jau net nestebina vienintelį tokį ES papildomą apyvartos mokestį inicijavusio socialdemokrato tvirtinimas, neva miškų savininkų sumokami mokesčiai nenukeliauja į biudžetą, o grįžta … į mišką (!) Galima tik spėlioti, ką tuo norėjo pasakyti sumanymo Miškų įstatyme įrašyti nekintamą 42 urėdijų skaičių autorius.
Ar dar ilgai toleruosime Lietuvos sovietizaciją?
Grįžkime prie esminio dalyko – tyliai slenkančios sovietizacijos Lietuvos valstybės santykiuose su savo piliečiais. Nors komunistų partija senai žlugo, jos veikla uždrausta įstatymu, bet patogios nomenklatūrai visaliaudinės nuosavybės idėjos gyvos, jų apologetai nuosekliai stengiasi sovietizuoti Lietuvą iš vidaus.
Juk ne veltui kalbėdamas apie sritį, kur privačiai nuosavybei ir savininkams atimta net teorinė galimybė realizuoti savo teises, parlamentaras Eugenijus Gentvilas taikliai pažymėjo, kad „medžiotojų trofėjus – žemės savininkų teisės“.
Tik neseniai Lietuvos aukščiausiasis teismas priėmė neskundžiamą nutartį, kurioje aiškiai nurodė, kad žemės savininkai turi teisę gauti piniginę kompensaciją už jų valdoje nustatytus servitutus (liko neaišku, ar kiekvienam reikės atskirai dėl kompensacijos teistis?). Analogiška situacija su gausiais aplinkosauginiais draudimais ir apribojimais privačiai nuosavybei, niekaip už tai neatlyginant. O gal dar prisimenate svarstant naująjį Darbo kodeksą Seime rimtai svarstytą įstatymo pataisą, įpareigojančią darbdavius 25% pelno privalomai išmokėti darbuotojams? Keli paminėti faktai vaizdžiai parodo valdžioje esančių požiūrį į verslą bei privačią nuosavybę.
Prisiminkime Konstitucijos 23 straipsnį, kuriame nedviprasmiškai nurodoma, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai ir kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. O 46 straipsnyje papildomai užtvirtinama, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Tad leiskite paklausti: Ar parlamentinės partijos ir Prezidentė, kaip konstitucinės santvarkos užtikrinimo garantas Valstybėje, yra pajėgūs (ir imsis) apginti pamatines konstitucines vertybes?
Dr. Algis Gaižutis yra Lietuvos miško savininkų asociacijos primininkas, VU EF docentas
