Abėcėlinė politikos mokslo tiesa – idealių rinkimų sistemų nėra. Visos jos turi trūkumų. Bet vienos tų trūkumų turi daugiau, o kitos – mažiau. Nuo 1992 metų, arba beveik tris dešimtmečius, LR Seimas yra renkamas pagal mišrią rinkimų sistemą: pusė jo narių daugumos dviejų ratų tvarka, o kita pusė – per balsavimą už partijų sąrašus. Mūsų laukia jau aštuntieji Seimo rinkimai pagal šią sistemą. Per tuos kelis dešimtmečius vienas rinkimų sistemos viražas galėjo baigtis nemenka griūtimi, kai 2000 metais buvo panaikintas antrasis rinkimų turas daugumos dalyje. Bet jau 2004 m. buvo atstatyta įprasta dviejų ratų tvarka.
Nuo 1992 metų proporcinėje rinkimų dalyje atsirado kiek aukštesnis penkių procentų išrinkimo slenkstis vietoje keturių procentų. Taip pat rinkėjai įgijo teisę iš dalies (nes kelis, o ne daugumą) reitinguoti partijų sąrašų kandidatus. Daugumos tvarkos dalyje tų pokyčių būta mažiau. Kiek daugiau keitėsi tik rinkimų apygardų ribos dėl rinkėjų skaičiaus pokyčių, išskyrus jau minėtą 2000 m. akibrokštą, kai tuomet valdžioje buvę konservatoriai bandė per manipuliacijas rinkimų taisyklėmis išvengti sutriuškinimo. Nepavyko.
Kita vertus, ši kelių dešimtmečių mišrios rinkimų sistemos patirtis atskleidė ir jos trūkumus. Daugumos dalyje trūksta proporcingumo. Čia laimėtojas gauna viską, o pralaimėjusių balsai mandatų dalybose nedalyvauja iš viso. Proporcinėje dalyje, ypač didesnėse partijose, pirmuosiuose dešimtukuose atsirado neišbalsuojami politikai. Tarp jų yra ir partijų lyderiai. Lygiai taip pat rinkėjai beveik negali išbalsuoti iš valdžios ir didesnių politinių partijų. Tuo pačiu negali pareikalauti jų atsakomybės.
Galiausiai, margaspalves valdančiąsias koalicijas pirmiausia sieja valdžia ir jos postai, bet ne įsipareigojimai piliečiams ar politikos prioritetai.
Sąrašinė dalis partijose leido susiformuoti jų organizacijose valdomai demokratijai, kai žaidimo taisykles gerokai diktuoja partokratija ar, kitais žodžiais, partinė oligarchija. Servilizmas vadams yra daugumos partijų vidaus gyvenimo norma, nes nuo vadų valios nemažai (čia švelniai tariant) priklauso vieno ar kito politiko ar kandidato į juos vieta rinkimų sąraše. Balsų ir mandatų proporcingumas irgi nėra idealus, nes apie 20 proc. sąrašinėje dalyje gaunamų balsų nedalyvauja mandatų skirstyme. Bandymas kiek nuleisti kartelę bent iki buvusių 4 proc. nepavyko.
Galiausiai, margaspalves valdančiąsias koalicijas pirmiausia sieja valdžia ir jos postai, bet ne įsipareigojimai piliečiams ar politikos prioritetai. Tad nuolat turime vadinamas patogumo, arba koalicijas dėl valdžios, o ne įsipareigojimo rinkėjams koalicijas. Ir visai paskutinis, bet tikrai ne menkiausias pastebėjimas. Sąrašinio balsavimo tvarka prieštarauja rinkėjų lūkesčiams balsuoti „už asmenybes“, o ne tik partijas.
Apie galimus Seimo rinkimų sistemos pokyčius Lietuvoje diskusijos yra vangios. Ir pirmiausia dėl paprastos priežasties, kad kelių didesnių partijų elitus esama sąrašinė tvarka tenkina, o likusios partijos ir jų lyderiai net nesuvokia, kad gal galėtų būti kitaip. Šie neretai varžosi dėl kelių procentų balsų, kad užsitikrintų valstybės dotaciją po rinkimų, o ne suformuluoti politikos alternatyvas, kuriuos įtikintų rinkėjus. Jei ne valstybės dotacijos, tai partijų- zombių būtų mažiau. Bet dabar yra, kaip yra.
Manobalsas.lt projektas 2020 m. Seimo rinkimuose paprašė politinių partijų įvertinti teiginį: LR Seimo nariai turi būti renkami proporcine sistema pagal partijų sąrašus.
Ir štai ką turime. Iš penkiolikos atsakiusių partijų septynios partijos pasisakė už partijų sąrašų sistemą (konservatoriai, socialdemokratai, visos trys liberalų partijos nuo Zuoko iki Armonaitės, taip pat Drąsos kelias). Dvi neturėjo aiškios pozicijos – žalieji ir nacionalinis susivienijimas, nors pastarasis buvo už rinkimų sistemos reformą. Kad gal reikėtų esamą sistemą keisti, sakė krikščionių sąjunga (bet kaip tik „kartelės“ balsavime R.Dagio balso pritrūko, kad ji būtų žemesnė, tad tas neapsisprendimas juntamas ir čia) bei centro- tautininkų partija. Likusios keturios partijos aiškiai pasisakė prieš sąrašinę tvarką: liaudies partija, kartų solidarumo sąjunga, Lietuva – visų ir valstiečiai žalieji. Ši valdžios partija jau turėjo ketverius metus, kad rinkimų sistemos reformą įgyvendintų. Tai neįvyko. Taip pat jie susimovė su išrinkimo slenksčio žeminimu, referendumu dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo (Italija ką tik savo parlamentą sugebėjo sumažinti, o Lietuva – ne).
Lietuvoje taip gana dažnai atsitinka, kad partijos ir politikai žiūri skirtingomis kryptimis ir į skirtingas puses palyginus su visuomene.
Pabandykime apibendrinti. Pagrindinės partijos, kurios pretenduoja į didžiausią mandatų skaičių naujajame Seime, sąrašinės rinkimų tvarkos nekeis. Valstiečiai žalieji yra „žodžio žmonės“, tad permainų iš jų pusės būtų itin naivu tikėtis. Tam jie jau turėjo ketverius metus. Panašu, kad nenusipelnėme valstiečių žaliųjų valdžios dar keturiems metams. Jų pažadus dėl sąrašinės sistemos pertvarkymo vertinti kaip atsakingus būtų daugiau nei sudėtinga. Visos mišrios rinkimų sistemos pakeitimą su aiškia alternatyva – į vieno perkeliamojo balso sistemą – siūlo tik „Lietuva – visų“. Ar čia užteks laiko įtikinti rinkėjus, klausimas yra atviras. Tad partijų pozicijų svarstyklės yra už status quo, arba esamos partijų sąrašų rinkimų sistemos, išlaikymą.
Dabar apie kitą medalio pusę. Ką apie rinkimų sistemos pokyčius galvoja Lietuvos žmonės? Rugsėjo mėnesio pradžioje „Vilmorus“ apklausoje respondentai turėjo įvertinti tokį teiginį: Seimo rinkimų tvarką pakeisti taip, kad juose neliktų partinių sąrašų.
Ir štai kokia ta nuomonių mozaika tarp potencialių rinkėjų. Pirmiausia, maždaug penktadalis neturėjo aiškios nuomonės, o kiek daugiau nei dešimtadalis atsakė, kad nežinantys. Tačiau kiek daugiau nei du trečdaliai (tiksliai kalbant – 67,1 proc.) teigiamą arba neigiamą nuomonę turėjo. Kaip tos nuomonės pasiskirstė?
Beveik 80 proc. apklaustųjų nuo turinčių nuomonę teigė, kad visiškai pritaria arba pritaria tam, kad Seimo rinkimuose partinių sąrašų neliktų (1 pav.). Vos kiek per 20 proc. manė priešingai ir partinių sąrašų panaikinimui nepritarė arba visiškai nepritarė.
1 pav. Pasakykite apie kiekvieną iš šių siūlymų, ar jūs jiems pritariate, ar nepritariate? Seimo rinkimų tvarką pakeisti taip, kad juose neliktų partinių sąrašų.
Kokie tų pritariančių ir nepritariančių partinių sąrašų Seimo rinkimuose atsisakymui socialiniai ir demografiniai ypatumai? Pagal lytį jokių didesnių skirtumų nėra. Tačiau pagal amžiaus grupes yra, ir gana aiškūs. Jaunimas, kuris išaugo su partinių sąrašų tvarka, yra linkęs ją vertinti mažiau kritiškai, tačiau ir tarp jaunų respondentų daugiausiai yra už partinių sąrašų panaikinimą. Amžiaus grupės 50+ labiausiai remia esamos rinkimų sistemos reformą. Galima spėti, kad šiose amžiaus grupėse yra nemažai tokių, kurie dar turi balsavimo už asmenybes patirties iš Atgimimo ir Sąjūdžio laikų. Gal kiek nostalgijos seniems laikams, bet jie daugiausiai oponuoja sąrašinei sistemai. Pagal išsimokslinimą, pajamas didesnių skirtumų nėra. Gal kiek daugiau pagal socialinę padėtį, kur specialistai ir tarnautojai yra už rinkimų sistemos pokyčius, lygiai kaip ir kaime kiek daugiau nei mieste to norėtų.
Koks čia moralas? Lietuvoje taip gana dažnai atsitinka, kad partijos ir politikai žiūri skirtingomis kryptimis ir į skirtingas puses palyginus su visuomene. Ne be aiškių asmeninių ir grupinių motyvų pagrindinės partijos yra už partinius sąrašus, tuo tarpu rinkėjai nori didesnės laisvės pasirinkti. Tarp kandidatų, tarp partijų, tarp idėjų, tarp politikos krypčių. Ir taip gali būti. Partinių sąrašų rinkimų tvarka nėra Prokrusto lova. Ją galima pakeisti. Ir į geriau šiuos laikus ir žmonių lūkesčius atliepiančias tvarkas. Tik dabartiniai pagrindinių partiniai elitai to NEDARYS. Didesnė konkurencija arba, kitais žodžiais tariant, didesnė demokratija partijų viduje ir vadų galių sumažėjimas nėra juos viliojanti perspektyva. Čia nėra pesimistinė įžvalga, čia realizmas iki kaulo smegenų.
Algis Krupavičius yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, partijos „Lietuva – visų“ Seimo rinkimų sąrašo lyderis.
