Kad EVT yra itin svarbi institucija Europos Sąjungoje yra daugiau nei akivaizdu. Keli faktai, arba jos vizitinė kortelė. EVT yra svarbiausia ES politikos formuotoja, kuri nustato strateginius bendrijos politikos prioritetus. Dėl to ji turi ir kitą – Konsiliumo – pavadinimą. EVT veikia nuolat, o jos susitikimai vyksta keturis kartus per metus. Joje ES narėms atstovauja valstybių arba vyriausybių vadovai. Iš 27 jos narių net 23 yra ministrai pirmininkai, o 4 šalis, t.y. Kiprą, Prancūziją, Rumuniją ir Lietuvą, reprezentuoja jų prezidentai. Tad ES šalių praktikos dėl savo atstovų yra skirtingos. Jas lemia jų politinių sistemų ypatumai ir konstitucijos.
O dabar sugrįžkime į Lietuvos politikos padangę. Klausimas, kas Lietuvai turi atstovauti Europos vadovų taryboje, tyliai yra keliamas ne pirmą kartą. Bet anksčiau jis buvo svarstomas pašnibždomis, kad „valdovė nesupyktų“. Dabar „valdovas“ nėra toks visagalis kaip ankstesnis. Tad jau Seimo rinkimų vajaus metu idėja, kad Briuselyje Lietuvai turėtų atstovauti premjeras ar premjerė, kelis kartus sušmėžavo. Trumpam. Tačiau dabar prie jos sugrįžtama konkrečiau ir akivaizdžiau. Kas ką, kada ir kaip čia sako, nėra taip svarbu. Tai yra detalės. Bet tikslas yra aiškus. Kad būtų sutramdytas užsispyrėlis ir dvigalvės vykdomosios valdžios galios iš esmės perskirstytos.
Bet gerais (nors dėl jų gerumo aptariamu atveju būtų galima ginčytis) norais kelias į pragarą grįstas. Svarbesnis klausimas, ar tuos norus galima įgyvendinti čia ir dabar. Jei ne, tai tebūtų audra stiklinėje, o jei galima - tai, kaip?
Klausimas, kas Lietuvai turi atstovauti Europos vadovų taryboje, tyliai yra keliamas ne pirmą kartą.
Nors Lietuva laikas nuo laiko kaip teisinė valstybė šlubuoja abiem kojomis, bet valdžios institucijų kompetencijų peržiūra gali, ir turi, vykti esamos Konstitucijos rėmuose. Ir būtų geriau, kad be konstitucijos dvasių, o pagal jos raidę. Kitaip beliks tik pritarti vienam gerai žinomam profesoriui, kuris trumpus tekstus pastaruoju metu į lrt.lt rašo, kad teisėtumas anaiptol nereiškia teisingumo.
Tad pirmoji atsakymo į klausimą – kas Lietuvą gali (būtent, „gali“ arba „turi teisę“) atstovauti EVT? – dalis yra Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Ji yra pirmasis atskaitos taškas. Tad broliai ir seserys, imkite ją ir skaitykite.... O pradėkime nuo jos 77 straipsnio. Jį reikia skaityti pažodžiui: „Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų“. Nesuklydome. LR Konstitucijoje yra aiškiai ir imperatyviai pasakyta, kad Prezidentas yra valstybės vadovas ir ją atstovauja. Nei pridėsi, nei atimsi. Prezidentas atstovauja valstybei visur. Neišvengiamai jis turi atstovauti Lietuvai dvišaliuose ir daugiašaliuose santykiuose ir organizacijose. Tame tarpe ir EVT. Bet čia sustoti nereikėtų. Konstitucijoje yra dar ir 84 straipsnis. Jame išvardijami Prezidento, kaip valstybės vadovo, įgaliojimai net 24 punktuose, kurie apima veiklas nuo užsienio politikos, vyriausybės formavimo, valstybės pareigūnų ir teisėjų skyrimo ir taip toliau. Galiausiai, Prezidentui yra net suteikta teisė vienasmeniškai įstatymo nustatyta tvarka skelbti nepaprastąją padėtį ir tik po to pateikti šį sprendimą patvirtinti artimiausiame Seimo posėdyje.
Kad Respublikos Prezidentas turi plačius įgaliojimus, matyt, neverta ilgai svarstyti. Jie nėra tik užsienio ir gynybos ar teisingumo srityse, kaip kad kartais supaprastintai sakoma. Lygiai taip pat Prezidento kompetencijos nėra simbolinės ar ceremoninės, o apima nemenką vidaus politikos dalį. Beje, kuris laikas kai kas stebėjosi, kad Prezidentas gana dažnai susitinka su dabartinės Vyriausybės ministrais. Bet jam tokias galimybes vėlgi suteikia Jos didenybė Konstitucija. Jos 96 straipsnis juodu ant balto rašo, kad ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, yra atsakingi Seimui ir Respublikos Prezidentui, taip pat tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.
Kodėl Prezidento konstituciniai įgaliojimai yra ganėtinai platūs, tai priežastis yra jam suteiktame valstybės vadovo statuse. Lietuva pagal savo valdymo sąrangą kartais lyginama su Suomija. Bet jai atsiverstume Suomijos Konstituciją, tai rastume, kad joje apskritai nėra „valstybės vadovo“ institucijos, o jos prezidento įgaliojimai išvardijami vos keturiuose punktuose. Tačiau ministrų atsakomybė Suomijos prezidentui yra jos Konstitucijoje. Čia pasikartosiu. Lietuvos atveju kaip tik valstybės vadovo statusas suteikia valstybės atstovavimo įgaliojimus EVT ir visur kitur.
Čia jau lyg būtų galima baigti. Bet dar yra viena aplinkybė, arba pačios EVT veiklos taisyklės. Tad trumpai. Pagal jas yra vienas ir konkretus atstovas nuo kiekvienos valstybės narės. Pakaitinių atstovų nėra numatyta. Net jei tų pakaitinių kas nors ir labai norėtų. Rotacijos taip pat nėra. Viena šalis ir vienas atstovas. Tad pagal EVT taisykles Lietuvai joje gali, ir turi, atstovauti Prezidentas.
Jei keisti, tai reikia pakeisti „žaidimo taisykles“ arba, kitaip tariant, keisti Konstituciją.
Ar galima esamą Lietuvos atstovavimo tvarką pakeisti? Taip. Galima. Bet tam būtini bent du žingsniai. Pirma. Diskusija, verta ar neverta keisti, o jei verta, tai kaip? Kad taip turėtų būti elgiamasi, tai sako sveikas protas. Bet, deja, jis kartais politikus, ir ne tik juos, apleidžia.... Ir tuomet jūra yra iki kelių. Antra. Jei keisti, tai reikia pakeisti „žaidimo taisykles“ arba, kitaip tariant, keisti Konstituciją. Jei kas mano, kad čia koks nors „kišeninis“ Konstitucinis Teismas ką nors „išaiškintų“, tai kaip jau sakyta, Konstitucijos raidė neleistų to padaryti.
Civilizuotai po diskusijų ir Konstitucijos pataisymų savo atstovavimo tvarką ES institucijose 2011 metais (nors ji įsigaliojo 2012 m. kovo 1d.) pakeitė jau minėta Suomija. Jos Konstitucijos 66 sako, kad „Ministras Pirmininkas atstovauja Suomijai Europos Vadovų Taryboje. Jei Vyriausybė išimtiniais atvejais nenusprendžia kitaip, ministras pirmininkas atstovauja Suomijai ir kitose Europos Sąjungos veiklose, kuriai reikalingas aukščiausio lygio valstybės dalyvavimas“.
Tad čia trumpai pasvarstykime – ar įmanoma, kad Lietuvoje šiuo metu būtų įvykdyta konstitucinė valstybės vadovo tarptautinio atstovavimo revizija. Pirmiausia mūsų lauktų gana ilgas ir daugiapakopis procesas. Konstitucijos 148 straipsnis nurodo, kad dėl konstitucinių pataisų „balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių“.
Kad tokias Konstitucijos pataisas dabartiniame Seime kas nors galėtų parašyti ir pasiūlyti, tai rimtų abejonių nėra. Bet jas priimti būtų Sizifo darbas, kai valdančioji dauguma teturi 72 balsus, arba vos vienu daugiau nei reikia tokiai daugumai suformuoti. Iki konstitucinės 85 balsų daugumos, vaizdžiai kalbant, būtų ilgas kelias per kopas. Tokias pataisas galėjo svarstyti ta pati TS-LKD 2008- 2012 metų Seimo kadencijos pradžioje arba socialdemokratai 2012- 2016 metais, kai iš esmės turėjo vadinamas perpildytas koalicijas. Bet tuomet nebuvo vieniems asmeninio intereso, o kitiems – valios imtis iniciatyvos.
Lietuvai kaip valstybei yra svarbu, kad Europos Sąjungoje kaip svarbiausioje politikos arenoje atstovavimas būtų efektyvus, koordinuotas, nuoseklus ir tęstinis.
Dabar kiti laikai. Valdančiosios koalicijos balsų jokioms konstitucinėms pataisoms neužtenka. Net jos viduje aptariamais klausimais yra tikėtinas nuomonių išsiskyrimas tarp TS-LKD ir liberalų partijų. Opozicijoje esantys valstiečiai žalieji vandens ant TS-LKD malūno garantuotai nepils vien dėl išskaičiavimo būti pagrindine oponuojančia partija. Socialdemokratams ir darbiečiams irgi nėra jokių aiškių naudų. Tad politinė konfigūracija Seime tokiems manevrams yra ne tik, kad nepalanki, bet ji net priešiška....
Ir pabaigai – dar kelios pastabos apie kai kurias politines aplinkybes. Lietuvai kaip valstybei yra svarbu, kad Europos Sąjungoje kaip svarbiausioje politikos arenoje atstovavimas būtų efektyvus, koordinuotas, nuoseklus ir tęstinis. Visam tam, kas yra išvardinta, yra svarbu, kad šalies atstovai nesikeistų pernelyg dažnai, nes patirtis ir asmeniniai santykiai čia labai reikšmingi kintamieji. Stabilumo ir tęstinumo aspektais vertinant, prezidento institucija yra stabilesnė nei Seimo daugumos ir nuo jų priklausančios vyriausybės ir premjerai. Nuo 1993 metų, kai buvo atkurtas prezidento institutas, turėjome ir turime 5 prezidentus.
Du iš jų dirbo po dvi kadencijas- V.Adamkus ir D.Grybauskaitė. Tuo pat metu pasikeitė trylika vyriausybių- nuo A.Šleževičiaus iki I.Šimonytės. Ministrų pirmininkų buvo mažiau, nes keli jų vadovavo dviem vyriausybėms, bet vis vien turėjome lygiai dešimt. Per pastaruosius 20 metų, kai vyriausybės yra stabilesnės, o trys premjerai nuo 2008 metų – A.Kubilius, A.Butkevičius, S.Skvernelis – dirbo visą kadenciją, vis vien jų trukmė valdžioje buvo vidutiniškai 2,9 metų. Kai prezidentų de facto trukmė valdžioje buvo 4,4 metų, nors R.Pakso intermezzo buvo iš tiesų trumpas. Vos daugiau nei vieneri metai, arba kiek per 400 dienų. Bet prezidentų trukmė valdžioje yra akivaizdžiai ilgesnė nei premjerų.
Kitas svarbus veiksnys, kaip sakyta, yra parlamentinės daugumos stabilumas. Čia turime bent dvi pasikartojančias tendencijas. Pirmiausia, apie kadencijos vidurį beveik nuolat kyla diskusijos dėl pirmalaikių Seimo rinkimų. O kadencijos pabaigoje neretai veikia tik parlamento mažumos remiama vyriausybė. Galiausiai, valstybės atstovų autoritetas ir visuomenės pasitikėjimas jais. Jie irgi bent šiek tiek yra reikšmingi. Šioje srityje prezidentai paprastai gerokai lenkia premjerus. Pasitikėjimas ministru pirmininku būna gana didelis naujos vyriausybės veiklos pradžioje, nors yra išimčių, kaip A.Kubilius 2008 metais, ir po to autoriteto kreivė leidžiasi žemyn. Kartais leidžiasi lėtai, pavyzdžiui, A.Butkevičiaus, kuris buvo populiarus iki paskutiniųjų kadencijos metų. Bet tokių vyriausybių vadovų kaip A.Merkel, o ji valdžioje jau daugiau nei 15 metų ir vis dar politikas Nr.1 Vokietijoje, neturime. Bendrai visos išvardintos tendencijos ir aplinkybės vien stabilumo ir tęstinumo požiūriu nėra palankios tam, kad premjerams Lietuvoje būtų suteikti atstovavimo EVT įgaliojimai.
O G.Nausėda, matyt, be pykčio gali stebėti svarstymus ir aistras dėl kėdės Europos vadovų taryboje. Be konstitucinės reformos jos niekas negali atimti. Žodžiu, audra stiklinėje arba iš tuščio į kiaurą. Ir „viršūnių karo“ trimitai turėtų gana greitai nutilti, nes tų trimitininkų tikslas sunkiai arba beveik nepasiekiamas. Bent apibrėžiamoje perspektyvoje.
O kad yra klausimų, kaip Lietuvą efektyviau ir rezultatyviau atstovauti EVT ir kitose ES institucijose, tai tas taip. Bet apie tai gal kitą kartą. Ir taip jau ilgas tekstas susidėjo.
Algis Krupavičius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
