Viena iš pandemijos pasekmių yra jos poveikis psichinei visuomenės sveikatai. Apie ją, panašu, kalbama per mažai. O kaip subjektyviai yra vertinamas pandemijos poveikis asmens psichinei sveikatai? Keli sociologiniai faktai. 2020 m. gruodžio viduryje beveik 45 proc., o nuo turinčių nuomonę tokių būtų beveik pusė, teigė, kad pandemija turėjo gana ar labai neigiamą poveikį jų psichinei sveikatai (Pav. 1).
Beje, šie skaičiai yra beveik identiški tiems, kurie buvo fiksuoti visuomenės nuomonės tyrimuose JAV, taip pat artimi analogiškiems Kinijos rodikliams. Lietuvoje beveik tiek pat atsakiusiųjų teigė, kad poveikio beveik nebūta. Tačiau kas yra tie, kurie neigiamą poveikį jaučia labiau. Tarp jų yra kiek daugiau moterų nei vyrų, taip pat jaunesnių, arba iš 18- 29 metų amžiaus grupės, kiek žemesnio išsilavinimo ir gaunantys mažesnes pajamas, nedirbantys apmokamo darbo, bet jį dirbę anksčiau, taip pat gyvenantys namų ūkiuose su 3-4 asmenimis.
Tačiau neigiamo poveikio psichinei sveikatai dirgikliais pirmiausia yra nerimas dėl savo finansinės ateities ir darbo perspektyvų, t.y. ekonominės priežastys, arba ženkliai išaugęs finansinis ir užimtumo nesaugumas. Kad yra taip, o ne kitaip, tai nėra sudėtinga patvirtinti skaičiais. Tarp tų, kurie teigė, kad jie itin baiminasi dėl pandemijos poveikio savo finansinei situacijai, neigiamą poveikį psichinei sveikatai matė net 70,3 proc. respondentų, o tarp patyrusių didelį nerimą dėl galimo darbo netekimo jų buvo 63,2 proc.
Ir čia ne tik lietuviški fenomenai. Antai IPSOS globalaus tyrimo rezultatai rodo, kad maždaug pusė dirbančių suaugusiųjų patyrė nerimą dėl darbo saugumo (56 proc.), stresą dėl darbo tvarkos ir organizavimo pokyčių (55 proc.), taip pat teigė, kad yra sunkiau rasti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo (50 proc.) dėl COVID-19 pandemijos.
Nors, jei ieškoti panacėjos psichinei sveikatai pataisyti, tai jos receptai yra iš esmės adekvačioje prevencinėje ekonomikos ir finansų politikoje. Ar jai šiuo metu yra skiriama pakankamai dėmesio, telieka atviras klausimas. Nors akivaizdu yra ir kita – kad „drausti, drausti ir dar kartą drausti“ politika turi ribas.
Kadangi kalbame apie psichinę visuomenės sveikatą, tai dar šiek tiek žibalo į liepsnojantį laužą. Viena iš galimų COVID-19 pasekmių yra savižudybių skaičiaus augimas. Kol kas bendra žinia yra tokia, kad „koronaviruso pandemijos duoklė psichinei sveikatai dar tik pradeda reikštis ir dar anksti prognozuoti poveikio mastą“.
Ar turime prevencijos politiką čia? Vėl klausimas iš esmės retorinis.
Ankstesnių pandemijų patirtys, tokios kaip ispaniškojo gripo, deja, rodo, kad viena jų pasekmių yra savižudybių augimas dėl potrauminio streso sutrikimo ir depresijos padidėjimo. Lygiai taip pat naujausi tyrimai apie COVID-19 psichines pasekmes rodo, kad savižudybių problema turi būti pandemijos valdymo darbotvarkėje. Ypač tai svarbu Lietuvoje, kur jų lygis ir taip yra aukštas. Ar turime prevencijos politiką čia? Vėl klausimas iš esmės retorinis.
Bet dabar sugrįžkime prie asmeninio nesaugumo klausimų. Jo mastą, ko gero, gana gera apibūdina subjektyvus asmeninių pajamų pokyčių įvertinimas. Nors 2020 m. gruodžio mėnesį beveik 69 proc. respondentų teigė, kad jų pajamos nepakito, o 2 proc. matė net jų didėjimą, bet kiek daugiau nei penktadalis sakė, kad asmeninės pajamos mažėjo (Pav. 2).
Tarp tų, kurių pajamos mažėjo, dažniau yra vyrai, 30-49 metų amžiaus grupės, 4 asmenų namų ūkių respondentai ir gyvenantys didmiesčiuose. Kaip taisyklė, finansinis nesaugumas pirmiausia paliečia labiau pažeidžiamas visuomenės grupes. Kaip išvengti pajamų griūties, yra galvos skausmas ne tik kiekvienam asmeniškai, bet turėtų būti ir valdžiai.
Pandemija veikia ne tik pajamas. Ji gana ženkliai keičia ir asmeninių išlaidų sandarą. Tad dabar paskaičiuosime svetimus pinigus ir kaip jie yra išleidžiami.
Keturioms sritims – sveikatos priežiūrai, maistui ir namų ūkio prekėms, asmens higienos ir grožio prekėms, komunalinėms paslaugoms – nuo 21 iki 36 proc. šeimų šias išlaidas padidino, arba vidutiniškai – 28,5 proc. Tuo pat metu trims dalykams – pramogoms, drabužiams ir avalynei bei transportui – pavyko išlaidas sumažinti, tai atsitiko nuo 35 iki 66 proc. (pramogoms) šeimų, o vidutiniškai – beveik 46 proc.
Tuo pat metu trims dalykams – pramogoms, drabužiams ir avalynei bei transportui – pavyko išlaidas sumažinti.
Atskiras atvejis yra šeimos narių mokymasis ir vaikų priežiūra, nes net 40 proc. apklaustųjų šis klausimas nebuvo aktualus, tad jei perskaičiuotume nuo turinčių nuomonę, tai šios išlaidos augo 17 proc. respondentų. Nors neturime duomenų apie išlaidų pokyčius piniginėmis vertėmis, bet gana drąsiai galima spėti, kad keitėsi ne tik jų sandara, bet ir bendrai pragyvenimo išlaidos kažkiek augo, nes jos didėjo tose srityse, kurios vadinamos būtinosiomis (sveikata, maistas, higiena), o mažėjo iš esmės nebūtinosioms (drabužiai, pramogos).
Kaip Lietuvos gyventojų pragyvenimo išlaidos atrodo palyginamojoje perspektyvoje? IPSOS pragyvenimo išlaidų tyrimą COVID-19 sąlygomis atliko 2020 m. gegužės – birželio mėnesiais ir jį vykdė net 26 šalyse. O jame, ko gero, svarbiausia išvada, kad pragyvenimo išlaidos augo globaliai ir taip manė trys iš penkių, arba 60 proc., apklaustųjų. O labiausiai didėjo išlaidos maistui, maisto prekėms ir namų ūkio reikmenims – taip teigė beveik du trečdaliai arba 63 proc. žmonių visame pasaulyje.
Bet Lenkijoje taip manė daugiau nei 70 proc., Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Britanijoje – daugiau nei 60 proc. Tad Lietuvoje asmeninių ar/ ir šeimos išlaidų šiai prekių kategorijai padidėjimas maždaug 32 poc. yra gana nuosaikus ir panašus į Vengrijos, Švedijos, Japonijos tendencijas. Išlaidos sveikatos priežiūrai globaliai didėjo 28 proc., o daugumoje Europos šalių (Nyderlandai, Švedija, Vokietija, Italija, Ispanija, Vengrija) jos buvo mažesnės nei beveik 36 proc. Lietuvoje. Globaliai ir Lietuvoje trečiojoje išlaidų augimo vietoje yra asmens higienos ir grožio prekės atitinkamai 27 ir 25 proc., o Lietuva čia panašiausia yra į Prancūziją, Vokietiją, Rusiją.
Tarp prekių ir paslaugų, kur išlaidos globaliai mažėjo, yra vienas skirtumas su Lietuva. Pasaulyje labiausiai mažėjo išlaidos transportui (vidutiniškai 36 proc.), nes itin išsiplėtė nuotolinis darbas, o antroje vietoje yra pramogos (18 proc.). Lietuvoje daugiausiai išlaidos mažėjo pramogoms (66 proc.) ir tik po to – transportui (nors Lietuvoje jų augimas siekė 35 proc., kas kaip tik atitinka pasaulio vidurkį).
Pandemijos pabaigos horizonte nematyti, nes jai pasiekti pagrindinis instrumentas – gyventojų imunizacija – užsitęs.
Tačiau apibrėžiamoje perspektyvoje gerų naujienų nei pandemijos keliamų baimių, nei asmeninio saugumo ar kitose visuomenės gyvenimo srityse, matyt, bus nedaug ar jų visai nebus. Naujausios prognozės rodo, kad pandemijos pabaigos horizonte nematyti, nes jai pasiekti pagrindinis instrumentas – gyventojų imunizacija – užsitęs.
Kitaip tariant, šiandien manoma, kad didžioji dalis išsivysčiusių šalių suaugusių gyventojų bus paskiepyti iki 2022 m. vidurio, vidutinių pajamų šalyse šis laikotarpis tęsis iki 2022 m. pabaigos ar 2023 m. pradžios, o skurdesnės ekonomikos valstybėse masinė imunizacija užtruks iki 2024 m., jei ji apskritai įvyks. Tad pandemijos iššūkiuose teks pagyventi. Kaip prancūzai sako, c'est la vie.
