Ketvirtas kartas atkreipti dėmesį
Tai jau ketvirtas kartas, kai sunerimusi Lazdynų bendruomenė teikia gyventojų parašus valdžios atstovams. Nekalbant apie Seimui teiktus įstatymų projektus, kurie turėjo užkirsti kelią tokių gamyklų statyboms arti gyvenamųjų vietovių. Deja, iki šiol neaiškių interesų pažaboti nepavyksta nei teikiant įstatymų projektus, kurie bent jau apibrėžtų saugų tokių objektų nuotolį, nei pakartotiniai gyventojų prašymai atsižvelgti į visuomenės nuomonę.
Protestuojant prieš atliekų deginimo gamyklos statybą Vilniaus miesto vakarinėje zonoje, dar 2011 metais pasirašė 12 000 Vilniaus gyventojų. Apie tai buvo informuoti tuometinis Seimo pirmininkas ir Ministras Pirmininkas. Vėliau prie Prezidentūros ir Lietuvos Vyriausybės rūmų vyko mitingai, kurių metu buvo reikalaujama nepažeisti „Orhuso“ konvencijos (6 str. 8 p.), kuri numato, jog priimant svarbius sprendimus būtina atsižvelgti į gyventojų nuomonę. 2013 metais gyventojai tuometiniam Ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui vėl pateikė papildomus 1739 gyventojų parašų, pasisakančių prieš komunalinių atliekų apdorojimo ir deginimo įmonių statybą.
Deja, nesulaukę valdžios atstovų reakcijų gyventojai griebėsi šiaudo ir papildomą krūvą parašų (1046) pateikė ne tik Ministrui pirmininkui, Vilniaus miesto merui, tačiau ir Prezidentei. Deja, akivaizdu, jog tiek buvusi, tiek ši Vyriausybė daro viską, kad atliekų deginimo jėgainių statyboms būtų uždegta žalia šviesa.
Tai kodėl norima statyti didelės galios gamyklas, kuri atliekas turės importuoti?
Pradžioje statome, o vėliau pagalvosime ką deginsime
Atrodo, kad Valstybė ir toliau „gimdo“ atliekų gigantą statydama deginimo gamyklas Vilniuje ir Kaune, nors dabar net neapsisprendžia kuri gamykla kokias atliekas degins arba galbūt net dalį atliekų atiduoti deginti iš Vilniaus į Kauną. Taigi, kyla natūralus klausimas – kodėl visais įmanomais būdais „stumiamos“ šių gamyklų statybos, o apie jų efektyvų panaudojimą galvojama tik dabar?
Atsižvelgiant į Europos statistikos departamento „Eurostat“ duomenis, kasmet į Lietuvos sąvartynus atvežama vis mažiau atliekų, tačiau sparčiai kyla sudeginamų atliekų skaičius. Tikėtina, kad sudeginamų atliekų skaičius Lietuvoje dar labiau išaugs pastačius dvi jėgaines, kurios bus pritaikytos deginti atliekas. Išplėtojus atliekų surinkimą – intensyviai surenkant popieriaus ir kartono atliekas, maisto atliekas, kompostuojant žaliąsias atliekas nesunkiai buvo galima užtikrinti biologiškai skaidžių atliekų patekimo į sąvartynus mažinimo užduotis, net neturint dabar statomų atliekų deginimo jėgainių. Tačiau buvo pasirinktas kitas – paprastesnis, greitesnis ir tikėtina kažkam pelningesnis kelias, pamiršus įsipareigojimus Europos Komisijai užtikrinti žiedinės ekonomikos plėtojimą šalyje.
Pagal šios ekonomikos principą turėtume užtikrinti, kad kuo mažesnė dalis atliekų būtų deginama. Tai kodėl norima statyti didelės galios gamyklas, kuri atliekas turės importuoti? Ar už tai kaip visada sumokės gyventojai?
Viešo intereso gynimas – nepalaikomas
Dar 2016 m. rugsėjo mėnesį Seime kartu su Seimo narių grupe registravome Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio pakeitimo projektą, kuriuo siekiame, kad atliekų deginimo įrenginiai būtų statomi ne arčiau kaip 20 kilometrų nuo gyvenamųjų vietovių, tokiu būdu apsaugant gyventojus nuo galimų pavojų jų sveikatai. Tačiau šis klausimas jau ilgą laiką vilkinamas.
Nors daugelis politikų viešai kalbėdami pripažįsta, kad šias statybas derėtų stabdyti, politinės valios priimti tokį sprendimą daugeliui taip ir pritrūksta. Iki šiol buvo ignoruojami ir gyventojų parašai. Panašu, kad neaiškūs interesai yra stipresni už bet kokį viešąjį interesą, kurį Seimo narys privalo ginti. Taigi, viliuosi, kad tiesioginis ir jau ketvirtas gyventojų prašymas stabdyti atliekų deginimo gamyklą atkreips tiek Seimo Pirmininko, Ministro Pirmininko bei Seimo narių dėmesį.
Algis Strelčiūnas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
