Būdama konsultavimo versle jau dvidešimtį metų, iš labai arti galėjau stebėti Lietuvoje veikiančias organizacijas ir jų vadovus. Praeityje toks ryškus skirtumas tarp tarptautinių ir lietuviškų organizacijų beveik išnyko. Kuo pasižymėjo lietuviška organizacija prieš 20–30 metų? Dažnai technokratišku, arogantišku, susireikšminusiu vadovu, į darbuotoją žiūrinčiu kaip į resursą; blizginantį ir puoselėjantį savo vyšninės ar tamsiai žalios spalvos automobilį, bet ne darbuotoją. Investicijos į darbuotojų mokymą, gerovę iš tiesų buvo minimalios. Darbuotojo balsas buvo menkai girdimas. Iš dalies tai lėmė situacija darbo rinkoje: gerą darbą rasti buvo sunku, pasiūlymų trūko. Darbo vietą branginome.
Antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje, maždaug nuo 2000–2004 m. tapo madinga mokytis, 1999 ir 2000 m. (atitinkamai) įsikūrė „vadovų kalvės“ – Baltic Management Institute ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas. Pirmieji studentai–vadovai su pagarba ir gal kiek pavydu žvelgė į tarptautinėse kompanijose dirbančius kolegas: ten geriau, daugiau pinigų, brandesnė organizacijos kultūra. Šis atotrūkis skatino lietuvius sparčiai mokytis.
Šiandien skirtumas tarp lietuviškų ir užsienio kompanijų beveik išnyko.
Šiandien skirtumas tarp lietuviškų ir užsienio kompanijų beveik išnyko. Gal net atvirkščiai – lietuviška kompanija šiandien dinamiškesnė, šiltesnė, atviresnė, ieškanti. Yra be galo daug nuostabių verslo pavyzdžių: „Vinted“, „Tesonet“, „Panda“, „Kilo grupė“ ir daugelis kitų – mažesnių ir didesnių kompanijų. Ne maža dalis kompanijų įkūrėjų, stovėjusių prie laivo vairo pirmųjų dešimtmečių audringuose vandenyse, šiandien yra atsitraukę. Suformuotos valdybos, samdomi profesionalūs vadovai–vadybininkai.
Dar prieš porą–trejetą metų kompanijos aukščiausioms pareigybėms ieškojo revoliucionierių, milžinišką kompanijos augimą garantuosiančių vadovų, kurie „žino kaip“. Lyderių vaidmuo irgi buvo suprantamas kaip tvirtas išmanymas, kelio parodymas: „atėjęs vadovas mus išmokys dirbti“. Šiandien kompanijos ieško kitokių vadovų: išmintingų, telkiančių, pasidalytosios lyderystės atstovų. Nors dar populiaru lipti ant bačkos ir nuo scenos kalbėti, kaip pasiekei nepaprastų rezultatų, visgi į madą grįžta tam tikras santūrumas: ne aš turiu kalbėti, o mano žmonės ir jų pasiektas rezultatas. Iš dalies tai lėmė ir užaugusi, stipri žemesnių vadovų ir specialistų grandis.
Taigi šiandien skirtumai tarp lietuviškų ir vakarietiškų kompanijų išnykę arba minimalūs. Ir visą šį skirtumą sukūrė patys lietuviai – savo rankomis. Mūsų laukia šviesi ateitis: esame darbštūs, kūrybiški, ambicingi ir greiti.
Saugokime lietuvišką tapatybę ir laisvę. Su Lietuvos Nepriklausomybės diena!
