Krikščionybė pridėjo dar tris kardinaliąsias vertybes – tikėjimą, viltį ir meilę.
Kai žmonės išeina anapilin, apie juos prisimename būtent jų dorybes ir nuveiktus darbus. Minime ir blogus – su kartėliu ir apgailestavimu, tačiau mažiausiai prisimename, ką jie kalbėjo ir jau tikrai ne kuo skundėsi ar kokį erzelį kėlė. Istorinių asmenybių maža, tačiau, jei jos istorinės, palikusios pėdsaką, mes galime patvirtinti, kad tai drąsa ir išmintimi pasižymėję valstybių vadovai ir žmonių lyderiai.
Kodėl šiandien madinga skųstis? Pirmiausia, tai padaryti labai paprasta – suraitai įrašą ar vertinimą socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, forumuose, ir tavo reikšminga nuomonė tampa matoma kitiems. Nėra ką lyginti su anksčiau grandinėle prie fojė stalo prikabinta ar sienoje dėkle įtaisyta popierine skundų knyga. Šiandien reitinguojame viešbučius, restoranus, įmones, vadovus, gydytojus, paslaugas, viską. Padarius klaidą, privaloma iš karto atsiprašyti, ją ištaisyti ir pažadėti, kad taip daugiau nedarysi. Tai tapo normalia civilizuota praktika.
Padarius klaidą, privaloma iš karto atsiprašyti, ją ištaisyti ir pažadėti, kad taip daugiau nedarysi. Tai tapo normalia civilizuota praktika.
Skundo ar nepasitenkinimo išsakymas turi gerųjų intencijų: palengvėja emociškai, sulauki norimo atpildo – nubaudžiamas, pamokomas kaltininkas, tobulinamas produktas, procesas, gali gauti kompensaciją, sulaukti pagalbos ar paramos (įskaitant piniginę), gauni dėmesio. Kartais viešas skundas gali būti brangiai apmokamas – pavyzdžiui, milijonine suma.
Skundas gali būti ir griaunanti jėga: žlugdyti verslą, reputaciją, santykius, gniuždyti žmones. Turbūt neturime tikslo griauti, norime tik tobulinti ar pamokyti. Na bet kirsti iš peties dabar populiaru. Beje, ir kaltininku gali tapti tik dėl to, kad padarei kažką kas netiko, nepatiko kitam. Istorijoje griaunantieji įsitvirtina tik trumpam. Mes juo žinome, tačiau retai minime geru žodžiu. Pasaulis laikosi kuriančių dėka.
Daug žmonių savo likimą ir sėkmę mezga patyliukais. Žingsnis po žingsnio, kantriu, kartais ir sunkiu darbu. Daug piliečių gerą darbą daro be pagyrų, atlikdami pareigą, nerėkdami, kad kas užmynė ant kojos. O jei eini savo keliu ir sieki savo tikslų, tikrai kas nors užlips tau ant kojos bei pats kam numinsi. Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Skundo kultūra gali skatinti vertybių inversiją, kuomet esi blogas, nes esi tvirtas, nes tau sekasi, nes rūpiniesi savimi ir šios pareigos neprimeti kitiems. Ilgalaikėje perspektyvoje laimi tos bendruomenės, kurios išsaugo išminties, tvirtumo ir teisingumo vertybes.
Beje, kalbant apie socialinę atsakomybę ir lyderystės etiką, ne mažiau už pareigą atsiprašyti (dėl netinkamo elgesio) svarbesnė ir kita krikščioniška pareiga – atleisti (už padarytą klaidą).
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė.
