Sakykime taip: charizma padeda lyderiauti, tačiau tai tik prieskonis, iš kurio rimto patiekalo nepagaminsi. Stiprus prieskonis. Ar esminis? Veikiausiai ne. Pavyzdžiui, Mohandas Gandis, ypač savo kelio pradžioje, iš viso nepasižymėjo charizma. Vėliau charizmą jam suteikė sekėjai. Tai žmonės priskiria lyderiui šią savybę, nusprendžia: „šis žmogus yra charizmatiškas“. Ar galima buvo galvoti kitaip, kai už mažo žmogaus pečių – neįtikimai dideli rezultatai?
Kuo pasižymi charizmatiniai lyderiai? Didžiuliu pasitikėjimu savimi, puikia iškalba (judri, išraiškinga mimika) ir noru daryti įtaką.
Lyderystė tai visuomet dvipusis procesas: lyderis, kuris veda, ir sekėjai, kurie seka. Esi tiek lyderis, kiek sekėjų turi.
Charizmatinio lyderio ir jo sekėjų santykį galima lyginti su į saulę atsisukusiu saulėgrąžų lauku. Visi į vieną pusę – į lyderį – žvelgia. Nereikia nė sakyti – toks lyderio-sekėjo santykis nelaikomas brandžiu. Sekėjai – palyginus pasyvi (ypač mąstymu) grupė, laukianti nurodymų.
Charizmatinė lyderystė nelaikoma tvaria lyderyste. Charizmatiniai lyderiai iškyla socialinių ir ekonominių neramumų metu, kai žmonės pavargę, laukia sprendimo ir pageidauja tvirto kumščio. Rankos, kuri suvaldys krizę, išspręs situaciją, pasiūlys sprendimus, nes žino „kaip“.
Saulėgrąžų laukas irgi vertas dėmesio. Labiausia saulės („mesijo“, nusileisiančio iš dangaus ir išspręsiančio problemas) ilgisi nebrandūs, už save atsakomybės nenorintys prisiimti arba kitaip pažeidžiami (pvz., turintys neišspręstų nuoskaudų, atstumti) asmenys, į lyderį sudedantys savo viltis. Pripažįstama, kad A.Hitlerio atėjimą į valdžią nulėmė daugybė socialinių problemų patyrę ir nuoskaudas sukaupę gyventojai. Žemiausieji viduriniosios klasės sluoksniai (smulkūs prekybininkai, amatininkai, tarnautojai), ypač jaunimas, karštai sveikino ideologiją, pasižyminčią meile stipriam, neapykanta silpnam, priešiškumu bei įtarumu nepažįstamam. Hitleris pardavė pranašumo prieš likusią žmonijos dalį idėją. Tai teikė didelį emocinį pasitenkinimą žmonėms, kurie iki tol jautėsi menki ir nevisaverčiai. Silpnas tapo stiprus. Greta charizmatiškojo lyderio žmogus nebesijaučia vienas. Ir kairėje, ir dešinėje.
Todėl svarstyti, ieškoti, abejoti – lyderio namų darbas.
Ar kitas žmogus pajėgus išspręsti mano asmenines problemas, padaryti mane laimingą? Labai ribotai. Todėl nusivylimas beveik garantuotas. Jei šiandien matau, kad politikas sulaukia itin didelio susižavėjimo, žinau, tas pats sekėjas ilgai netrukus dės vadovą į šuns dienas. O vėliau greitai ir kitą saulę susiras. Koks skirtumas į ką žiūrėti? Svarbu žavėtis, sekti, viltis. O jei nėra kuo tikėti, gali pasidaryti neramu, nejauku, nesaugu.
Neabejojantis žmogus – pavojingas žmogus. Tačiau! Tačiau lyderis, demonstruojantis savo abejonę, neatrodys lyderiškai. Todėl svarstyti, ieškoti, abejoti – lyderio namų darbas. Į žmones turime ateiti jau nešini atsakymu, sprendimu. Ir išdėstyti jį, rodant pasitikėjimą, atskleidžiant argumentus.
Ar patys norėtume matyti prieš save sutrikusį, pasimetusį, atsakymo nežinantį lyderį? Veikiausiai ne.
Ar charizmatiniai lyderiai iš prigimties neabejoja ar gerai atlieka namų darbus? Abu variantai galimi. Visgi neabejojantis lyderis – pavojingas lyderis.
Geriausias lyderio atsakymas – už jo nugaros nugulusių per gyvenimą nuveiktų darbų kelias.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
