Pamenu, ilgam susirgus moksleiviui, lietuvių kalbos mokytoja organizavo nuolatinį bičiulio lankymą su staigmenomis, kurias palikdavome draugui už durų. Vyko būreliai, pasisėdėjimai, juose su mokytojais diskutuodavome apie politiką, meną, gyvenimą, ką tik nori.
Savo vaikų gyvenime nieko panašaus nemačiau. Tiesa, porą kartų prieš dešimt metų teko apsilankyti policijoje, kai dukrai su klasiokais buvo išrašytos baudos už rūkymą viešoje vietoje.
Dar prieš dešimtį metų universitetų bendruomenės taip pat buvo glaudžios, sietos draugystės ryšių, nuolat vyko dėstytojų ir mokslininkų diskusijos, viešnagės pas kurį nors namuose prie vyno taurės. Šiuose pasisėdėjimuose aktyvūs būdavo ir studentai.
O kada paskutinįsyk girdėjau vaiką kviečiantį bičiulį išeiti į lauką per balkoną?
Buvo bendrystė, šiluma, santykis. Juokingai dabar atrodo ir patarimai „kaip paruošti vaišes svečiams netikėtai užklupus“, nes svečiai jau seniai nieko nei tikėtai, nei netikėtai neužklupo.
O kada paskutinįsyk girdėjau vaiką kviečiantį bičiulį išeiti į lauką per balkoną? Negaliu net įvardyti. Išblukę laikai, menantys gaivias, nerūpestingas vasaras.
Kur visa tai dabar? Ne, ne COVID nunešė. Kažkas kitas išblaškė, sugriovė. Kas gi tas kitas? Na gerai, rūkyti, gerti nepilnamečiams negalima. Tai suprantame visi. Jei ir vyksta, vyksta paslapčia.
Mokytojams su moksleiviais taip pat bendrauti nepatartina. Ribos negali būti peržengtos.
Dėstytojams su studentais, ko gero, panašiai. Gali būti apkaltintas: ne, ne #metoo (aišku, tuo irgi), bet protekcionizmu, neteisingumu, todėl nuo tokio pavojaus geriau laikytis atokiai.
O kur glaudžios dėstytojų bendruomenės? Išardytos konkurencijos, nuomonių skirtumų, o galbūt laiko stokos? Šiandien artimiesiems trūksta laiko, nekalbant apie kolegas.
Nieko naujo nepasakysiu, manau, kad santykį atėmė technologijos, beviltiškai įsibrovusios į mūsų gyvenimus ir užkūrusios skubos variklį. Dirbame prie įrenginių 24/7: laiką skaidome į minutes, susirašinėjame, atsakome į elektroninius laiškus, nervinamės, skaitome naujienas iš keliolikos šaltinių.
Į svečius netikėtai neužeisi, nes gali paskambinti mobiliu telefonu ar pranešti iš anksto sms žinute.
Taip, kiekviena minutė suskaičiuota. Nenoromis esame arogantiški ir susireikšminę: „tau, brangus kolega, turėsiu laiko kavos puodeliui po mėnesio, birželio 30 d. 9 val. - keturiasdešimt penkias minutes.“
Perskaitau dar sykį. Keturiasdešimt penkias minutes. Tai labai daug.
Dr. Alisa Miniotaitė yra vadovavimo ir lyderystės ekspertė, UAB „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Lyderystės programos vadovė.
Komentaras skelbtas Žinių radijo laidoje „Lyderio dilema“
