Norėdamas padėti ministrui, jaučiu pareigą išsamiau paaiškinti profesionalų vyriausybės atstovui apie atliekų tvarkymo problematiką ir išsklaidyti mitus apie įsivaizduojamus spąstus.
Atliekų tvarkymo sektorių, jo specifiką bei problematiką pažįstų iš patirties vadovaujant savivaldybei, kai teko tarnauti Žemaitijos sostinės meru, darbo Seimo Aplinkos komitete, kur kuravau atliekų tvarkymo klausimus, ir iš darbo aplinkos viceministro pareigose, kai šią sritį kuravau V.Mazuronio komandoje.
Ministrui K.Navickui kilo klausimas kodėl atliekų rūšiavimo gamyklų statybos ir tų gamyklų operatoriaus pirkimai buvo vykdomi vienu metu? Atsakau: toks sprendimas atsirado nagrinėjant dar gilesnę situaciją. Savivaldybių kontroliuojami „uabai“, Regionų atliekų tvarkymo centrai (RATC) priešinosi operatorių atsiradimui. Jie nenorėjo konkurencijos ir, gaudami 85 proc. projekto vertės Europos Sąjungos paramos, norėjo patys eksploatuoti mechaninio biologinio atliekų apdorojimo įrenginius.
Atsižvelgus į Europos komisijos požiūrį dėl valstybės pagalbos verslui ir įvertinus grėsmę, kad ateityje gali tekti grąžinti visą paramą, buvo pasirinkta nepriklausomų operatorių sistema. Pasiūlymas vykdyti operatoriaus ir statytojo parinkimo konkursus kartu atsirado 2013 m. pavasarį, kai iškilo grėsmė visiškai nebesukurti biologiškai skaidžių atliekų infrastruktūros ir tokių atliekų panaudojimo energijos gamybai. Objektų veikimo pradžia buvo numatyta finansavimo sąlygose, tai – 2013 rugpjūtis. Tuo metu į Lietuvos sąvartynus buvo gabenama arti 80 proc. atliekų.
Spąstai Nr.1
Iš ministro K.Navicko lūpų nuskambėjo noras uždaryti įrenginius, kuriems buvo suteikta ES parama, nepraėjus 5 metų laikotarpiui. Anot ministro, mechaninio biologinio atliekų apdorojimo (MBA) gamyklų eksploatavimo kaštai yra didesni už jų uždarymo kaštus.
Grėsmę ministras įvardino taip – reiks grąžinti paramą, tačiau nežino ar nenori pripažinti, kad nelikus mechaninio biologinio atliekų apdorojimo gamyklų regione nerūšiuotas atliekas teks vežti rūšiavimui į kitą regioną. Komunalinių atliekų vežiojimas apdorojimui didesniu nei 50 km atstumu sukelia papildomas ekonomines ir ekologines problemas. Ar ministras suskaičiavo kiek tai kainuos ir kokią žalą aplinkosaugai padarys tas atliekų vežiojimas? Tai labai svarbu žinoti aplinkosaugos profesionalui.
Spąstai Nr. 2
Norą MBA įtraukti į pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įgyvendinimą ministras įvardija kaip dar vienus spąstus. Spąstai, nes, anot ministro, juos įtraukus MBA operatoriai lobs, o neįtraukus, gamintojai ir importuotojai nepasieks jiems keliamų užduočių pasiekti tam tikrą atliekų surinkimo lygį.
Tačiau esmė yra visai kitur. Gamintojai ir importuotojai turi pareigą finansuoti savo išleidžiamų pakuočių sutvarkymą. Visos galimybės plėtoti pirminį rūšiavimą jiems sudarytos. Gėrimų gamintojai tai sprendžia per užstato sistemą, kiti gamintojai ir importuotojai turi mokyti ir skatinti žmones kuo tiksliau rūšiuoti įvairias specifines atliekas, sukurti patogią rūšiavimo sistemą juolab, kad už į pirminį rūšiavimą atiduotas atliekas žmogus nieko nemoka. Todėl MBA įtraukimas į pakuočių tvarkymo sistemą yra meškos paslauga visai efektyviai pirminio rūšiavimo sistemai, nes gamintojai ir importuotojai nebebus suinteresuoti plėtoti, skatinti, palaikyti pirminio rūšiavimo.
Kilo klausimas kodėl priemonėje „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtra, sukuriant biologiškai skaidžių atliekų infrastruktūrą ir (ar) atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumus“ atsirado kriterijus dėl antrinių žaliavų surinkimo?
Paaiškinu, kad MBA įrenginiai, atskirdami biologiškai skaidžias atliekas iš bendro srauto, neišvengiamai atskiria ir antrines žaliavas ir dėl to aprašo keisti nereikėjo. Kai Tauragės regionas nesugebėjo laiku įgyvendinti projekto, buvo nuspręsta nepanaudotas lėšas skirti pirminio rūšiavimo sistemos finansavimui. Kaip žinia pirminis rūšiavimas tvarko būtent antrines žaliavas, todėl aprašas ir buvo papildytas antrinių žaliavų surinkimui būdingais kriterijais.
Spąstai Nr. 3
Ministras teigia, kad pastatyti MBA įrenginiai tik „mala orą“ ir didesnės naudos atliekų tvarkymo sistemai neduoda? Noriu priminti, kad pagrindinis tikslas statant MBA buvo sumažinti neapdorotų atliekų patekimą į sąvartynus.
Iki atsirandant MBA net 80 proc. atliekų keliavo į sąvartynus ir Lietuva patekdavo į trejetuką ES valstybių, kuriose prasčiausiai yra tvarkomos atliekos. Dabar diskusijų dalyvių lupose girdime, kad į sąvartynus patenka tik apie 30 proc. atliekų. Taigi, srautas sumažėjo daugiau nei dvigubai. Ar tai blogai? Per ganėtinai trumpą laiką Lietuva priartėjo prie ES šalių vidutiniokių pagal atliekų tvarkymą. Ir tai yra ankstesnės vyriausybės nuopelnas. Kodėl to nenorima pripažinti?
Dėl MBA apkrovimo, tai išties reikia pripažinti, kad įmonės nedirba pilnu pajėgumu, nes jų apkrovimas buvo skaičiuotas optimistinis, prieškrizinis. Galimybių studijos buvo rengtos dar 2006 metais. Be to, prieš patekdamos į MBA atliekos dabar „nusėda“ privačiose rūšiavimo linijose, kurias buvo planuota uždaryti ir už kurių kyšo RATC‘ų, surinkėjų ir kitų privačių tvarkytojų ausys.
Spąstai Nr. 4
Dar vieni spąstai, anot ministro, yra tai, kad MBA gamina kietąjį atgautąjį kurą (KAK), o atliekų deginimo gamyklų Lietuvoje yra tik viena Klaipėdoje ir ji nepajėgi sudeginti viso KAK kiekio.
Ministras bando pasakyti, kad inicijuodami MBA statybas ir jų valdymą turėjome numatyti, kad gali atsitikti taip, jog deginimo gamyklų projektai bus įgyvendinami žymiai lėčiau už KAK atsiradimą. Tačiau čia jau ne Aplinkos ministerijos bet Energetikos ministerijos daržas. Kodėl to nepaklausus buvusio energetikos ministro Roko Masiulio? Juolab, kad jis dabar dirba Sauliaus Skvernelio Vyriausybėje ir Vyriausybės posėdžiuose sėdi prie vieno stalo kartu su aplinkos ministru K.Navicku.
Ir pabaigai. K.Navickas pagrindiniu uždaviniu pasirinko pirminio rūšiavimo skatinimą. Tai, manyčiau, yra teisinga. Mes pirminį rūšiavimą taip pat priskyrėme prie prioritetų. Mums vadovaujant Aplinkos ministerijai visi Lietuvoje esantys privačių namų ūkiai (noriu pabrėžti – visi) buvo aprūpinti pirminio rūšiavimo konteineriais. Mes įdiegėme užstato grąžinimo sistemą, taip vadinamus taromatus, kurie puikiai veikia iki šiol ir tai mane džiugina.
Tačiau ministras to nemato ir teigia, kad mes rūpinomės tik MBA. Kažkaip man nesueina galai: jei jau mes protegavome MBA, tai kokia prasmė buvo plėsti pirminio rūšiavimo sistemą, kurti taromatus, apstatyti konteineriais visas trobas ir trobeles?
Didelę problemą matau ne menamuose, ministro įsivaizduojamuose spąstuose, bet dabartinės Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos neveiklume, jos negebėjime efektyviai ir rezultatyviai veikti. Atliekų tvarkymo plane yra numatyta, kad bendros antrinių žaliavų rūšiavimo aikštelės turi būti įrengtos ne toliau kaip 150 metrų nuo gyventojų namų. Tai yra patogios pirminio rūšiavimo sistemos uždavinys. Tačiau daugiau kaip pusę metų dirbanti nauja ministerijos vadovybė nieko nedaro šia kryptimi, o tik užsiima politikavimu ir menamų spąstų paieškomis.
Alamantas Petkus yra 2008–2012 metų Seimo „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narys, nuo 2012-ųjų ėjo aplinkos viceministro pareigas.
