Taigi, Lietuvą ištiko kultūrinis šokas, pokytis ir visa kita, kas su tuo susiję. Eilinį kartą visiems priminta banalybių banalybė – pamirškit taisyklių kūrimus ir tobulinimus, mūsų bjaurūs instinktai jose surasti skyles ar apskritai jas apeiti nučiulpti iki tobulumo. Bet ne ten visos kiaulystės slypi! Rūpinkimės KULTŪRA – pirmiausia, politine kultūra, politikų, o ir tų, kurie į politikus pakylėja. Antraip, kaip tąsėmės, taip ir tąsysimės su gerklėje įstrigusiu atviros, pilietinės, demokratinės visuomenės kąsniu. Nei pirmyn, nei atgal, – kaip ir pridera sovietizmo konvulsijų kratomiems Europos rytiniams pakraščiams.
Taip jau lemta toje posovietinių kultūrinių lūžių erdvėje. Tik šįkart tuos tektoninius pakratymus smagiai paryškino visokie merai matijošaičiai ir juos panašūs „ūkininkai“. Maloniai visai Lietuvai pranešę, kad su jų sau patiems susikurtomis taisyklėmis – viskas „čiki-piki“, todėl jie toliau gali ūkininkauti taip, kaip panorėję. Nes savivaldoje jokios politikos anei pastarajai būdingos kultūros nėra. Todėl, kai jie susiriezdami varo, tarkim, ant konservatorių, žinokit, jie ne politikuoja, jie ūkininkauja. O ūkiškai tvarkytis reikia ekonomiškai, t. y. „čekistiškai“, ir nekiškit nosies, kur nereikia. Pasitvirtino – savivaldoje „prisiūkininkavome“, todėl pats laikas atsigręžti ir į politiką, ir į politinę kultūrą savivaldoje.
Taigi, apie banalybių banalybę – KULTŪRĄ – supaprastintai. Prieš gerus dvidešimt metų iš Oslo universiteto parsivežiau „politinės sistemos“ idėją, kurią kartu su kolegomis 2004 m. realizavome monografijoje „Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida“. Savo laiku, kaip ir priklauso, iš kolegų akademinėje diskusijoje (V.Laurėnas, K.Šerpytis: „Politinė sistema ir politinis režimas: transgresija ir/ar transponacija“) sulaukėme elegantiškų kritikos strėlių, tarp kurių – ir tai, kad šiuo metodologiniu instrumentu labai jau plačiai norime aprėpti.
Mat manėme, kad politinės sistemos koncepcija, universalus politikos pažinimo instrumentas, tiesiog įpareigoja jo teoriniuose rėmuose konceptualizuoti ir politinę kultūrą, ir viešąją nuomonę, ir politinį dalyvavimą, etc. Taip, kaip politikos fenomeno pažinimą suprato ir vienas po kito jos paslaptis bandė įminti David Easton, Talcott Parsons, Karl Deutsch, Gabriel Almond, Bingham Powell ir kitos kosminio masto žvaigždės. Sukurdami visa apimantį politinių procesų, politikos organizacinių struktūrų, politinių veikėjų elgesio pažinimo instrumentą.
Ilgainiui politinės sistemos „idėja“ Lietuvoje prigijo. Dar tuomet, prieš tuos gerus dvidešimt metų, pastebėjome, kad politinės sistemos konceptas mūsų politinėje praktikoje suvokiamas labai jau mėgėjiškai. Galima sakyti, aprėpiant tik politinių partijų sąveikas, kitaip – partinę sistemą arba partijų veikimo lauką. Šiandienos „čekistinių“ reakcijų sūkuriuose, vėlgi, galime pastebėti, kad politinės sistemos idėja išnaudojama nenuoširdžiai, nesąžiningai, bet kur kas gudriau. Politinės sistemos „dažnutėmis“ politikai, atrodo, siekia tik vieno – užliūliuoti žmones jiems taip nieko ir nepaaiškinant apie tai, kas „dedasi“ politikoje.
Politikams, reikia pripažinti, puikiai sekasi suabsoliutinti tai, ką David Easton savo laiku pavadino politikos „juodąja dėže“. Į ją bandoma sukišti bene viską, pirmiausia, kas patiems politikams patogu ir naudinga. Neprileidžiant, lietuvišką folklorą minint, prie to „lovio“ visų kitų – nebūtina kišti nosį, kur nereikia. Tokiu būdu viešoje erdvėje manipuliuojama žmonių sąmone, blokuojami jų gebėjimai perprasti politikos žaidimo taisykles.
Taigi, esminis klausimas, reaguojant į pasileidusias „čekistines“ improvizacijas, – gerbiamieji, kuo čia dėta politinė sistema? Kokie netobulumai, nuodėmės ir kaltės, kad ją reikia perkrauti, „nunulinti“ ir dar visaip kaip tąsyti, kratyti ir, iš esmės, neatsakingai sujaukti? Tiesiog būtina pabrėžti – pačių sudėtingiausių vidinių ir išorinių iššūkių akivaizdoje. Vadinasi, taip neatsakingai ir nesaikingai.
Tiems, kurie nežino, pasakysiu, kad politinės sistemos sinonimas mūsų atveju yra ne kas kitas, o demokratija. Tai – gausybė institucijų, organizacijų, funkcijų, atsakomybių, apibrėžtų ir įgyjamų politinių galių, standartų, tradicijų, papročių... Ir visa, kas su tuo susiję – logiškai, nuosekliai sudėliota ir sustyguota, kad sistema sėkmingai veiktų. Toks buvo mūsų valstybinis, strateginis, principinis, konstitucinis ir visoks, koks tik norite, pasirinkimas prieš daugiau kaip trisdešimt metų. Ir kas gi atsitiko, kad šiandien, dėl kažkokių gėdingų „čekistų“ apsitapšnojimų savivaldoje, reikia dėti žūtbūtines pastangas, kad visą sistemą vos ne aukštyn kojomis apverstume? Primenu, apversti sistemą – tai apversti mūsų demokratiją. Kažkaip labai jau dydžiai nesutampa.
Kodėl taip atsitiko? Atsakymas paprastas, ir jau pateiktas aukščiau – kalta KULTŪRA. Ir pačia plačiausia bendražmogiška prasme, ir taip dažnai linksniuojam politinė kultūra, ir, jeigu norite, parlamentarizmo kultūra, ir politinių partijų – ir nacionaliniu, ir vietiniu lygmenimis.
Siaurindamiesi pasakykime, o kas gi yra toji politinė kultūra? Supaprastintai, tai politikoje tarpstančios vertybės, elgesio standartai, siekiai ir idealai. Kas dar vakar buvo vertybė? Būkim drąsūs ir pripažinkim – vertybė buvo galimybės apsukriai pasidaryti „babkių“ sau, žinant, kad tau kolegos netrukdys, o tu jiems atsilyginsi tuo pačiu. Aišku, anuometė kultūra pasėjo ir sudėtingų labai konkrečių problemų, ėdančių pačias giliausias mūsų demokratijos šaknis. Pavyzdžiui, ji niekaip neskatino piliečių noro atsiverti politikams, vertė politikus vengti atvirų diskusijų, siekti susitarimų pačiais sudėtingiausiais ir žmonėms rūpimais klausimais. Visa tai savivaldos politikoje suvešėjo pačiomis bjauriausiomis politikų elgesio formomis. Anoji kultūra daugybę metų nevertė – nei rinkėjų, nei partijų, nei politinių lyderių – susimąstyti, ką įrašome į rinkimų sąrašus, kas ir kaip savivaldoje atsiskaito už savo „ūkininkavimą“ vietoje politikavimo, t. y. vietoj to, kad atsiskaitytų piliečiams už jiems visiems bendrų reikalų tvarkymą. Savivaldos politika buvo „uabizuota“, ir vėl apie tą patį – ko čia lendat ir trukdot reikaliukus „stumdyti“?
Štai ir viskas. Tereikėjo kultūrinio krestelėjimo – ką visi galime stebėti ir mėgautis – ir viskas, senoji bjaurastis pradėjo byrėti. Atrodo, taip paprasta – visai nereikėjo triukšmo apie politinės sistemos „perkrovimus“ ir pan., kadangi problemos šaknys – tik viename, sudėtiniame, tiesa, ir ypač sudėtingame bei visai sistemai lemtingame segmente – KULTŪROJE. Ir visame šiomis dienomis kilusiame „čekistiniame“ triukšme būtent tai garsiausiai spiegia – KULTŪRAA... Reikia būti beviltiškai kurčiam, kad to neišgirstum. Bus smagu stebėti, ar ši problema sulauks deramo dėmesio bele kokio lygio rinkimuose, politikų veikloje ir pan.
Ta proga – keletas žodžių ne apie kultūrą, o apie politinio gyvenimo žaidimo taisykles. Bet kitas, ne savivaldos. Atitinkama kultūra neleidžia „suveikti“ taisyklėms tinkamai. Kaip matėme, nesuveikė nei savivaldos institucijų audito, nei parlamentinės kontrolės, nei specialių tyrimų tarnybų, nei prokuratūros, nei ikiteisminių tyrimų, nei partinių nesąmonių prevencijos taisyklės. Tiesa, šio lauko reikalai pamažu išsijudina.
Visoje šioje istorijoje labai jau į akis krinta tai, kad politinės sistemos micro lygmens problemas bandyta spręsti macro lygmens taisyklėmis. Politinė sistema su savo kultūra ir visomis taisyklėmis negali būti tokia jautri ir bejėgiška, kad kažkur gėdingai apsitapšnoję „čekistai“ lemtų jos griūtį, paralyžių arba, kaip sakoma, politinę krizę, t. y. valdymo neįgalumą. Jei taip, tai kažkas negerai. O negerai tai, kad kažkas iš pirmalaikių rinkimų, visokių atsistatydinimų entuziastų aiškiai neįvertino mūsų politinės sistemos specifikos – dabar jau tikrai jos „juodojoje dėžėje“ – užkoduotų sisteminių principų. Būtent jie ir įkūnija mūsų parlamentinės sistemos specifinę duoklę vadinamajam pusiau prezidentizmui.
Taigi, be viso kitko, matėme, kaip ant siauro tiltelio susitiko ir pabandė „ragus suremti“ parlamentas ir vyriausybė. Tiksliau – vyriausybė pabandė „ragus įstatyti“. Pastebėsime, kad vyriausybės santykyje su parlamentais visur pasaulyje yra daugmaž aikštingos ir sau kai kada leidžia, liaudiškai tariant, neatsakingai „pašposyti“ demonstruodamos savo galias. Tačiau Lietuvos konstitucijos krikštatėviai pasistengė, kad mūsų sistemoje veiktų ne klasikinio, o modifikuoto parlamentarizmo logika. Būtent, vyriausybė neturi nei galių, nei galimybių šiurpinti parlamentą pirmalaikių rinkimų idėjomis nei iš šio, nei iš to, – taip, kaip klasikinėse parlamentinėse sistemose (pvz., Jungtinė Karalystė, Danija, Ispanija, Švedija, kt.). Šiomis dienomis visi prisiminėme, kad tokią idėją vyriausybė gali realizuoti tik patyrusi nepasitikėjimą Seime, negana to, jei tokiai idėjai dar pritaria ir Prezidentas.
Štai ir viskas. Išties patirtis nekasdienė, kilęs nedidelis erzelis sukėlė labai šaižų pačių aukščiausių natų spiegimą. Savivaldos erzelis tikrai nėra sisteminis. Lūžinėja tik viena politinės sistemos posistemė – KULTŪRINĖ.
Savivaldos erzelis tikrai nėra sisteminis. Lūžinėja tik viena politinės sistemos posistemė – KULTŪRINĖ.
Todėl neturėtume leisti, kad visiškai menkas žabas (savivaldos „čekistų“ skandalas) apverstų sunkiasvorį vežimą (Lietuvos politinę sistemą) ir sujauktų visus politinius procesus šalyje, visuomeninę rimtį ir pan. Ar politinė sistema šį išbandymą atlaikė ir užteko jos saugiklių, kad taip neįvyktų, ko gero, dar pamatysime ateityje. Bet faktas lieka faktu – taip, kaip buvo iki šiol, jau nebebus. Kultūra, vertybiniai ir elgesio standartai politikoje jau keičiasi, o kaip bus su sisteminėmis taisyklėmis – irgi pamatysime.
