Seimo teisėkūros vaisiai, ko gero, leidžia teigti, kad jis jau gerokai išaugo savo vaikystės trumpikes ir auginasi vešlią institucinės brandos barzdą. Kodėl visa tai „malu“? Tik todėl, kad parlamentas ne tik sėkmingai susitvarkė su neplanuotais politinės darbotvarkės sunkumais, bet ir neįtikėtinai sėkmingai sprendė teisėkūros darbotvarkės klausimus.
Nepaisant pandemijos sukaišiotų pagalių į teisėkūros ratus. Vien jau dėl to galima sakyti, kad žodis „sėkmingai“ – netgi per silpnas. Reikalas tame, kad šios kadencijos, beje, vis dar nepasibaigusios, Seimas į parlamentarizmo istorijos puslapius įsirašys kaip išskirtinis rekordininkas teisėkūros srityje. Antai, šiame Seime, kaip jokiame kitame, užregistruota daugybė teisės aktų projektų – per 5 tūkst. Iš jų, vėlgi, kaip niekada anksčiau, priimta daugiausiai – bemaž 3 300. Tokie teisėkūros duomenys iki šiol neregėti, ir kaip nepastebėsi, kad taip, o ne kažkaip kitaip nutiko, nepaisant to, kad būtent šis Seimas, galima sakyti, sustabdė ypatingo skubėjimo konvejerį. Antai, skubos ir ypatingos skubos tvarka šis Seimas iki šiol priėmė tik apie 16 proc. visų teisės aktų ir tik apie 9 proc. įstatymų projektų. Žinant, kad šis rodiklis anksčiau siekdavo 30 – 40 proc. ar netgi daugiau, tai šitas Seimas – vėlgi, rekordininkas.
Šiame Seime matyti, kad ženkliai išaugo Vyriausybės registruojamų projektų skaičius, tuo tarpu Seimo narių projektų – apčiuopiamai sumažėjo.
Akivaizdu, kad rekordinė statistika būtų dar patrauklesnė, jeigu ne Vyriausybės parlamentui teikiami COVID‘o sutramdymo sprendimai. Visa tai, aišku, stimuliavo teisėkūros konvejerio spartą – šis parlamentas per posėdį sugebėjo priimti net 7,6 teisės akto – iki šiol tai irgi nematyti duomenys. Tuo tarpu pagal surengtų plenarinių posėdžių skaičių (kiek daugiau nei 400) šis Seimas nei iš tolo negali prilygti ankstesnių kadencijų parlamentams (6 vieta iš 7). Kaip čia išeina – dirba mažiau, padaro daugiau?
Ką visa tai reiškia? Grįžtant prie Seimo veiklos kritikus erzinančio „primalimo“ straipsnio pradžioje, galima pasakyti, kad parlamento veikloje galima įžiūrėti svarbių institucinės brandos požymių. Laikas parodys, ar juos išryškino „koroniniai“ iššūkiai, ar tai susiję su kažkuo kita. Šiandien gi netrypčiojant galima pasakyti, kad rekordiniai Seimo veiklos akcentai ne vienu ir ne dviem atvejais leidžia jį tapatinti su kontekstiniais senųjų demokratijų parlamentais, kurių institucinė branda vertinama pagal laiko išbandytus parametrus. Visų pirma, šiame Seime matyti, kad ženkliai išaugo Vyriausybės registruojamų projektų skaičius, tuo tarpu Seimo narių projektų – apčiuopiamai sumažėjo. Tai – akivaizdi europinė parlamentinių sistemų tradicija ir praktika.
Tačiau... nebūtume gimę mes lietuviais, o parlamentinės teisėkūros veikloje – ir gana savotiškai besielgiantys. Būtent, kalbant apie teisėkūros iniciatyvų realizavimą, matyti, kad Seimo pritarimas Vyriausybės projektams yra tarsi „įšalęs“ ir daugelį metų nejuda iš vietos (pritariama apie 70 proc. projektų). Tuo tarpu pritarimas Seimo narių teikiamiems projektams šios kadencijos parlamente žymiai išaugo (pritariama per 50 proc. projektų) ir pagal šį rodiklį Seimas, galima sakyti, sugrįžo į 2000 – 2004 m. lygį. Vėlgi, Europos kontekste – tai labai neįprasta tendencija, kuri liudija ne ką kitą, kaip vykdomosios valdžios vyravimą teisėkūroje. Antraip – lauk neracionalios darbotvarkės ir analogiškų sprendimų...
Šioje vietoje tinka pastebėti, kad tikrai nerasime patogesnės progos prisiminti garsųjį pasakymą, kad šioje kadencijoje valdžios galių centras bus sugrąžintas į Seimą. Taigi, pagal šį parametrą, būtent, Seimo narių teisėkūros iniciatyvų realizavimo efektyvumą, kaip tik taip ir atsitiko – parlamentas neabejotinai atgijo. Aišku, tai – tik mažas teisėkūros niuansas, dėl kurio neverta veltis į „galių centro“ polemiką. Tačiau tikrai verta pagalvoti, kodėl taip atsitiko būtent šios kadencijos parlamente. Parlamentarai, įstatymų leidėjai profesionalėja? Deramas parlamentinių partijų organizavimas ir gera teisėkūros vadyba parlamente?
Pritarimas Seimo narių teikiamiems projektams šios kadencijos parlamente žymiai išaugo (pritariama per 50 proc. projektų).
Akivaizdu, kad šios teisėkūros tendencijos yra puiki parlamento institucinės brandos iliustracija. O teisėkūros sėkmę, produktyvumą ir kokybę nulemia ne vienas du, o daugybė veiksnių. Dabartinės ir šiame straipsnyje sausokai paliestos tendencijos tarsi ragina atkreipti dėmesį į keletą iš jų.
Visų pirma, akivaizdu, kad tokio Seimo produktyvumo teisėkūroje nebūtų buvę, jeigu nebūtų sutelktos, vieningos ir drausmingos parlamento daugumos. Beveik neįtikėtina, bet visą kadenciją valdančiosios koalicijos lyderiams pavyko tai padaryti. Ir šiuo klausimu taip viskas sėkmingai „suveikė“, kad sunku prisiminti, kurioje ankstesnėje kadencijoje panašiai būtų buvę. O juk tai – valdančiųjų frakcijų vienybė ir drausmė – yra lemiama sėkmės sąlyga Vyriausybės stabilumui, jos veiklai, kas be ko, ir to paties Seimo darbams. Jei neįsidėmėsime, tai bet atkreipime dėmesį – šio Seimo valdančiosios (koalicinės) daugumos ir Vyriausybės tandemas – tiesiog pavydėtinas.
Antra, akivaizdu, kad Seime ir aplink jį vykstantys kompleksiniai teisėkūros procesai išryškino ir užgrūdino šių procesų lyderius, gebančius organizuoti, kontroliuoti šiuos procesus ir sutelkti reikalingą politinę paramą priimamiems sprendimams. Tai – ir už Seimo teisėkūros darbotvarkę atsakingi žmonės, ir valdančiųjų parlamentinių frakcijų lyderiai, ir svarbiausių „teisėkūrinių“ komitetų vadovai. Tų pavardžių nebūtų daug, ne tai ir svarbu; svarbu tai, kad jie sugebėjo teisėkūroje užtikrinti politinį (programinį) valingumą, kryptingumą, tinkamą koordinavimą ir t. t. Matyt nesuklysiu – ir daugeliui tai buvo netikėta.
Trečia, Seimo teisėkūros taisyklės, kaip ne kartą pastebėjo ekspertai, tebėra gana pralaidžios ir, deja, perdėm „atlaidžios“ į Seimą patenkantiems teisėkūros subjektų inicijuotiems projektams. Labai negerai teisėkūros procesą veikia tai, kad tokioms taisyklėms stinga „kietumo“, kas neleidžia teisėkūros procesui kaip reikiant įsisukti dar „užparlamentinėje“ erdvėje, į jį įtraukiant ne įstatymų leidėjus, o suinteresuotus piliečius ir organizuotas visuomenės grupes.
Ketvirta, Seimo opozicinių frakcijų pastangas daryti įtaką ar bandymus kontroliuoti parlamento darbotvarkės sprendimus reikėtų vertinti mažų mažiausiai atsargiai. Galima pasigesti parlamento opozicijos (kaip praeityje – kairiosios, dešiniosios, „dvigubos“) aštrumo ir profesionalaus pasirengimo oponuoti būtent teisėkūroje. Opozicijos fragmentacija, ryškių lyderių stoka neleido parengti ir pateikti alternatyvių, sistemiškai išbaigtų darbotvarkių, kurios galėjo iš esmės pakeisti valdančiosios daugumos atskirus teisėkūros sumanymus ir tokiu būdu esmingai daryti įtaką visos Seimo – Vyriausybės teisėkūros programos įgyvendinimui.
Seimo teisėkūros taisyklės, kaip ne kartą pastebėjo ekspertai, tebėra gana pralaidžios ir, deja, perdėm „atlaidžios“ į Seimą patenkantiems teisėkūros subjektų inicijuotiems projektams.
Pagaliau, penkta, Lietuvoje per trisdešimt Nepriklausomybės metų nusistovėjo parlamentinio gyvenimo praktika, susigulėjo atitinkamos tradicijos. Kalbant apie Seimo teisėkūrą, reikia pasakyti, visada svarbiau buvo „kiek“, o ne „kaip“. Deja. Kai kuriose kadencijose toks teisėkūros supratimas pavirsdavo vos ne žalingais įpročiais, darbotvarkę užverčiant neparengtų, nepamatuotų ir nepasvertų iniciatyvų gausa. Deja. Teisėkūros kokybės reikalavimus iki šiol vis dar sunku paversti Seimo veiklos prioritetu. Ir, beje, kadencija po kadencijos tai tik sunkiau. Teisėkūroje vis dar sunkiai kelią skinasi teisės aktų projektų ekspertizė, kaštų ir naudos analizė, teisės aktų įgyvendinimo stebėsena ir t. t.
Nepaisant to, Seimo darbo produktyvumas, rezultatyvumas, sugebėjimas organizuoti darbą tinkamai reaguojant į laikmečio iššūkius – visa tai yra labai svarbūs Seimo institucinės brandos bei teisėkūros rezultatų įvertinimo rodikliai. Ir norim, ar nenorim to, jau dabar, dar nesibaigus kadencijai, tenka pripažinti, kad šios kadencijos Seimas su šiais uždaviniais kuo puikiausiai susitvarkė ir, pasikartosiu, parlamentarizmo metraščiuose atsižymės, kaip visus pralenkęs teisėkūros rekordininkas.
Dr. Alvidas Lukošaitis yra politologas.
