Trumpai pateiksiu mano argumentus ir oponento kritiką:
Pirmasis mano teiginys – Lietuvos lenkai autochtonai Lietuvoje ir tuo skiriasi nuo daugelio kitų tautinių bendruomenių. V.Sinica, aptardamas įvairius duomenis nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų, daug dėmesio skiria šio teiginio kritikai. Galų gale jis padaro „mokslinį atradimą“, kad 1957 metų pabaigoje Lietuvoje gyveno 40-50 tūkst. lenkų. Žinant, jog 1959 m. surašymo duomenis šios bendruomenės narių skaičius buvo 230 107 asmenys, man tarsi reikėtų pakelti rankas ir atsiprašyti Lietuvos žmonių už tiesos neatitinkančių teiginių skleidimą. Tačiau ar mano oponento pateiktais faktais galima tikėti?
Mano oponentas teigia, jog pagrindiniu jo informacijos šaltiniu buvo dr. Vitalijos Stravinskienės tyrinėjimai. Leiskite trumpai atkartoti statistinius duomenis, naudojamus šios istorikės. NKVD duomenimis, 1944 metų pabaigoje-1945 metų pradžioje Lietuvoje gyveno 250-260 tūkst. lenkų kilmės gyventojų. Šį skaičių V.Stravinskienė ir kiti tyrėjai ragina vertinti atsargiai.
Bendrai yra sutariama, kad be dirbtinio lenkų skaičiaus sumažinimo, kurį atliko vokiečių administracija, dalis lenkų užsirašė kaip lietuvių ar kitų tautybių atstovai.
Teritorijų, kurių valstybinė priklausomybė nuolat kito, gyventojai mokėjo gerai prisitaikyti. Tai liudija nacionalsocialistinės Vokietijos atlikto darbo jėgos surašymo duomenų palyginimas su Lenkijos valdžios padaryta apskaita. Jeigu pagal lenkų valdžios duomenis, 1931 metais Vilniaus krašte gyveno beveik 377 tūkst. lenkų, tai vokiečiai jų rado vos 245 tūkst. Bendrai yra sutariama, kad be dirbtinio lenkų skaičiaus sumažinimo, kurį atliko vokiečių administracija, dalis lenkų užsirašė kaip lietuvių ar kitų tautybių atstovai.
Pakartotinės sovietinės okupacijos metais situacija, o ypač paaiškėjus, kad Vilniaus kraštas nebus perduotas Lenkijai, galėjo pasikartoti ir dalis Vilnijos lenkų vėl galėjo pakeisti tautybę. O kur dar besislapstančių, ypač kaimuose, žmonių skaičius, kurių NKVD emisarai nebuvo pajėgūs užfiksuoti? Krinta į akis ir žymus lenkų populiacijos sumažėjimas, lyginant tuos skaičius su 1931 metų duomenimis: karo metais jų skaičius turėjo sumažėti daugiau nei trečdaliu, kas, tiesą sakant, yra mažai tikėtina.
Bet tiek to, laikykime NKVD duomenis patikimais. Iš V.Stravinskienės, o jai pritaria ir kiti istorikai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, sužinome, kad repatriacijos metu (iki 1957 metų) iš Lietuvos išvyko 160-170 tūkst. lenkų. Atėmus šį skaičių iš bendro lenkų skaičiaus, gausime, kad Lietuvoje po visų šių perturbacijų turėjo likti nuo 80 iki 100 tūkst. lenkų tautybės asmenų. Skaitytojams priminsiu, jog pirmasis gyventojų surašymas sovietų Lietuvoje vyko 1959 metais, visos kitos pažymos apie gyventojų skaičių ir etninę sudėtį, kurių galima rasti archyvuose, tyrinėtojų laikomos nepatikimomis. Tad iš kur tada tas bent dukart mažesnis skaičius, kurį nurodo mano oponentas?
Tačiau vien migraciniais ar emigraciniais procesais dabartinio lenkų bendruomenės dydžio paaiškinti neįmanoma. Prie šių procesų reikėtų pridėti ir natūralų demografinį prieaugį.
Tačiau net jei V.Sinica persistengė, suklydo, o gal sąmoningai klastojo skaičius, visgi ir mano nurodytas skaičius yra labai mažas palyginus jį su 230 tūkst. lenkų tautybės gyventojų, fiksuojamų 1959 m. gyventojų surašymo metu.
Pora žodžių reikia pasakyti ir apie patį lenkų repatriacijos procesą. Iš vienos pusės, sovietinės Lietuvos valdžios atstovams tai buvo patogi proga atsikratyti „nepageidaujamos“ mažumos atstovų, tačiau pradėjus vykdyti gyventojų perkėlimus imta būgštauti, kad sovietinė Lietuva netenka pernelyg daug darbo jėgos ir šis procesas, priešingai direktyvoms iš Maskvos, buvo pradėtas stabdyti. Dėl to dar beveik 240 tūkst. norėjusių tuomet išvykti į Lenkiją, buvo priversti likti Lietuvoje. Be abejonės dalis jų buvo prieškarinės Lietuvos lenkai (negalėję pasinaudoti tokia teise), nemažai lietuvių, rusų, kitų tautybių žmonių, bandžiusių tokiu būdu pasprukti iš stalininio „rojaus“. Tačiau negi jų tarpe nebuvo Vilniaus krašto lenkų? Galėjo būti, tačiau kiek jų buvo, į šį klausimą mums tiksliai tikrai nepavyks atsakyti.
Mano oponentas teisingai pastebi, kad vietoje išvykusių Lietuvos lenkų į Vilniaus krašto vyko baltarusiai, rusai, kitų tautybių atstovai, tačiau jų nebuvo daug. 1989 metų surašymo duomenys pateikia vėlgi tik orientacinius skaičius, atvykusius iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą: iš Baltarusijos – 26,2 tūkst, o kartu iš visų sovietinių respublikų – 31 tūkst. Jų būta daugiau, nes pavyzdžiui 5 tūkst. atvykėlių 1956-1959 metais persikėlė į Lenkiją. Tačiau šie skaičiai labai toli nuo tų (per 200 tūkst. vien 1961-1978 metai), kuriuos pateikia mano oponentas.
Nuo 1959 iki 1989 m. Lietuvoje gimė 51 tūkst. lenkų kilmės žmonių, antra tiek jų galėjo gimti nuo 1945 iki 1959 metų.
Be atvykėlių iš kitų sovietinių respublikų į Vilniaus kraštą kėlėsi ir Lietuvos lenkai (tarpukario Lietuvoje jų galėjo būti mažiausiai 100 tūkst.): sovietinėje Lietuvoje ir geografine prasme vyko lenkų bendruomenės konsolidacija. Tačiau vien migraciniais ar emigraciniais procesais dabartinio lenkų bendruomenės dydžio paaiškinti neįmanoma. Prie šių procesų reikėtų pridėti ir natūralų demografinį prieaugį.
V.Stravinskienės dar nepublikuotų tyrimų duomenimis, vien nuo 1959 iki 1989 m. Lietuvoje gimė 51 tūkst. lenkų kilmės žmonių, antra tiek jų galėjo gimti nuo 1945 iki 1959 metų. Be to lenkiškoji bendruomenė didėjo absorbuodama Lietuvos baltarusius ir tokiu būdu nesunkiai galėjo pasiekti tą maksimalų jau praeityje buvusį lenkų Lietuvoje skaičių – 258 tūkst. (1989 m. duomenys). Šiuo atveju visiškai nėra svarbu, kuo buvo mūsų bendrapiliečių tėvai ar protėviai: šiandien jie laiko save lenkais ir tokį jų pasirinkimą mums reikėtų priimti ir gerbti. Taigi, ponas Sinica, kritikuodamas mano pirmą teiginį, Jūs buvote neteisus.
Diskusijos bendrąja prasme tikslas nėra vien siekis įtikinti oponentą, kad jis neteisus. Diskusija teikia puikias galimybes suprasti kitaip mąstantį ir toliau su juo nesutinkant. Kalbėdamas apie kliūtis santykių su Lenkija gerinime, mano oponentas, tiesą sakant, kritikuoja ne mano teiginius, o įvardija klausimus, kuriais Lietuvos ir Lenkijos politikai tarpusavyje nesutaria. Kai kurios Sinicos pastabos atspindi stereotipinį lietuvių požiūrį į kaimyną ir dėl to bent vieną jų vertėtų aptarti atskirai.
Visiškai nėra svarbu, kuo buvo mūsų bendrapiliečių tėvai ar protėviai: šiandien jie laiko save lenkais ir tokį jų pasirinkimą mums reikėtų priimti ir gerbti.
„Lenkija nepripažįsta Vilniaus okupacijos ar Armijos Krajovos nusikaltimų, taigi jokia prasme nerodo geros valios gerinti santykius“.
Šis V.Sinicos teiginys yra absoliučiai teisingas, tačiau jis nepaaiškina, kodėl Lenkijos pusė taip elgiasi. Iš vienos pusės, Vilniaus okupacijos nepripažinimas susijęs su buhalterinių metodų taikymu istorijos aiškinimui. Šia prasme lenkų pusė elgiasi labai panašiai kaip mano oponentas, pasitelkdamas skaičių manipuliacijas, bando parodyti, kad Lietuvos lenkai nėra autochtonai.
Svarbų vaidmenį lenkų argumentacijoje vaidina 0,8-2 proc. Tiek lietuvių tariamai gyveno tarpukario Vilniuje. Taip argumentuodami jie neatsižvelgia, kad nemaža dalis Vilniaus ir krašto gyventojų tarpukaryje dar nebuvo galutinai apsisprendę, kurią tautybę – lietuvių ar lenkų, jie norėtų pasirinkti. Nepasibaigusio modernių tautų formavimosi kontekste aukščiau minėti skaičiai yra nieko verti, nes jie absoliučiai nieko nereiškia.
Kita vertus, daugumos gyventojų apsisprendimo nebuvimas nereiškė, kad jie visi būtų tapę lietuviais. Užimdami Vilnių, tokiu būdu lenkai neįžengė į jiems visiškai svetimą teritoriją, juo labiau, kad generolo Liucijano Želigovskio daliniai buvo sudaryti daugiausia iš Vilniaus krašto gyventojų. Sutikime, kad tai nėra tas pats, kaip sovietinė Lietuvos okupacija. Taip, šis J.Pilsudskio sprendimas buvo blogas, tačiau bent jau terminologijos lygmenyje nereikėtų lyginti J.Pilsudskio su Hitleriu ar Stalinu, o tarpukario Lenkijos su sovietine Rusija ar nacistine Vokietija.
Generolo Liucijano Želigovskio daliniai buvo sudaryti daugiausia iš Vilniaus krašto gyventojų. Sutikime, kad tai nėra tas pats, kaip sovietinė Lietuvos okupacija.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiandieninė Lenkija, nors ir nepripažįsta Vilniaus okupacijos, tačiau nereiškia teritorinių pretenzijų Lietuvai. 1994 m. dvišalėje sutartyje aiškiai parašyta, jog „abi šalys gerbia viena kitos teritorinį vientisumą su sostinėmis Vilniuje ir Varšuvoje“.
Dar sudėtingesnis klausimas yra su Armijos krajovos nusikaltimais. Kaip žinome, lietuvių ir lenkų konfliktą Antrojo pasaulinio karo metais simbolizuoja žudynės Glitiškėse ir Dubingiuose 1944 metais. Pirmuoju atveju lietuviai žudė taikius lenkus, antruoju – Armijos krajovos būrys – lietuvius. Todėl prieš reikalaudami atsiprašymo iš kitų, galbūt geriau pasidairykime po savo daržą.
Dar geriau tokiais klausimais ieškoti susitaikymo, ką 2004 metais ir padarė Armijos krajovos ir Vietinės rinktinės veteranai. Jų susitaikymo deklaracijos kontekste, kurioje pareiškiama „Mes, Armijos krajovos kariai, gyvenantys Lietuvoje ir susivieniję Armijos krajovos veteranų klube, ir buvę generolo Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės kariai pareiškiame, kad praėjo 60 metų po to, kai mes buvome priešai ir šiandien konstatuojame, jog istorija išsprendė klausimus dėl kurių mes kovojome vieni prieš kitus.“ Sutikite, jog po tokių žodžių jauniems, po karo gimusiems asmenims reikalauti iš Lenkijos Armijos krajovos pasmerkimo yra mažų mažiausia anachronizmas.
Šiandieninė Lenkija, nors ir nepripažįsta Vilniaus okupacijos, tačiau nereiškia teritorinių pretenzijų Lietuvai.
Labai stebina oponento siauras emigracijos iš Lietuvos priežasčių suvokimas. Jokiu būdu aš neneigiu, kad svarbi emigracijos priežastis yra ekonominė, tačiau ne mažiau svarbus ir Lietuvos valdžios požiūris į savo piliečius. Neleidimas rašyti pavardžių, tokiomis raidėmis kaip sutuoktinio pykdo ir Lietuvos lietuvius. Tai liudija nemažai teismo procesų dėl pavardžių rašybos, kurių kelis, nepatenkinti valdžios draudimų politika, Lietuvos piliečiai laimėjo. Į klausimą, kiek lietuvių emigravo dėl šios priežasties, neatsakysiu, nes nenoriu toliau naudoti buhalterinių metodų, vertindamas procesus, vykstančius šių dienų Lietuvoje.
Neslėpsiu, kad, kaip teisingai pastebėjo mano oponentas, dalis mūsų nesutarimų kilo dėl skirtingų politinių pažiūrų. Būtent dėl savo politinių pažiūrų aš nenoriu piliečių skirstyti į pirmos ir antros rūšies piliečius. Laikau save liberaliu nacionalistu, taigi nepriklausau tiems, kurie „ragina esamą politinę tautą pakeisti betaute atvira visuomene“.
Tačiau kartu įspėju, kad mažų ar vidutinio dydžio tautų nacionalizmas, kuriam atstovauja V.Sinica, yra pragaištingas Lietuvai. Naikindami Europos idėją Lietuvoje, jie kasasi ir po ES, ir po NATO, o kartu ir po mano tautos saugumo pamatais. Draudimų politika Lietuvoje ir tarpvalstybiniuose santykiuose verčia potencialius ir esamus draugus priešais. Ačiū Lietuvos nacionalistams tik už tai, kad iš Lietuvos piliečių (dar kol kas) nereikalauja rasinio grynumo pažymėjimo...
