Tikras miškas – tai miškas su krūmais, išvartomis, negyvais stuobriais, tankumynais ir aikštelėmis, su visa miško architektūra (ardais), susidedančia iš keleto medžių kartų, nuo pačio mažiausio iki pačio didžiausio, su natūralia medžių rūšių kaita ir nematomais simbiotiniais ryšiais, kurie padeda miškui atsistatyti po įvairių negandų, tokių kaip ekstremalūs orai, kenkėjai ir ligos, gaisrai. Tik kirviui natūralus miškas nepajėgus pasipriešinti.
Kartais kirvis naudojamas ir iš geros valios – norint „patobulinti“ natūralius procesus, įsivaizduojant, kad žmogus geriausiai žino, kaip turi augti miškas. Sovietinio auklėjimo žmogus, ekologijos mokslo neragavęs, supranta, kad miškas turi būti tvarkingas, kad jame turi augti tik ekonomiškai vertingiausios rūšys, kad miškas turi tarnauti kaip išteklius – jei ne medienai, tai bent rekreacijai. O kur pačios gamtos poreikiai? Gamtos sandėlio vedėjui tai nerūpi. Dėl to ir turime tik vieną procentą miškų, kur gamta gali savo poreikius realizuoti.
Kartais kirvis naudojamas ir iš geros valios – norint „patobulinti“ natūralius procesus, įsivaizduojant, kad žmogus geriausiai žino, kaip turi augti miškas.
Tie smulkūs rezervatai, įkurti valstybiniuose parkuose, kurie šiuo metu kertami plynai, niekaip tarpusavyje nesusijungia, nėra jokių „žaliųjų koridorių“, kad sengirių rūšys galėtų migruoti ir bent iš dalies palaikytų ekologinį balansą, kurio nebuvimas kenkia ne tik miškams, bet ir žmogaus ekonominiams interesams. Tie liemenų kenkėjai, įvairūs žievėgraužiai, kurių taip bijosi Punios šilo pašonėje gyvenantys žmonės, yra natūrali gamtos dalis ir neatneša jokios žalos, kol ekologinė pusiausvyra būna nepažeista. Bet užtenka žmogui įsikišti, kirsti natūralius miškus plynai ir juos keisti monokultūromis – bausmės už tai netenka ilgai laukti.
Gamta nekenčia monokultūrų ir visomis išgalėmis stengiasi jas sunaikinti. Todėl net „ūkiniuose“ miškuose negalima iš miško daryti daržo, plantacijų, sodinti eilėmis vieną medžių rūšį, nes tokiame miške turėsi vieną rūšį vabalų, kuria tikriausiai nesidžiaugsi. Punios šilo rezervato priešininkai beda pirštu į Belovežo girią, į džiūstančius jos eglynus ir sako, kad tai yra įrodymas, jog žmogaus įsikišimas būtinas. Bet vedant analogijas su Belovežo giria, reikia žinoti jos skaudžią istoriją. Belovežo giria saugoma tik 90 metų.
Iki tol lenkų miškininkai, kartu su britų korporacija ją intensyviai kirto. Vežė storiausius ąžuolus, o į jų vietas sodino egles. Todėl Lenkijos pusėje esanti girios dalis, kurioje ūkininkavimas niekada nenutrūko, yra pačių miškininkų sugadinta.
Lygiai kaip sugadinti Europos kalnų miškai, kai juose iškirsti kėniai buvo pakeisti greičiau augančiais ir greičiau pelną duodančiais eglynais. Sparčiai keičiantis klimatui tie gryni eglynai tapo tikra nelaime. Vis dažnėjančios audros lengvai išverčia egles, nes jų šaknų sistema paviršinė, o tokie ką tik nuvirtę medžiai yra puiki vieta veistis žievėgraužiams vabalams, nes nusilpęs medis nepajėgia jiems pasipriešinti. Ką tokiu atveju daro žmogus? Imasi sanitarinių kirtimų ir egles sodina iš naujo.
Bavarijos nacionaliniame parke pasielgta kitaip. Mokslininkai įtikino valdžią leisti gamtai susitvarkyti plačiai. Taip milžiniškas žuvusio eglyno plotas buvo paliktas likimo valiai. Ir nors natūralus atsikūrimas užtruko ne vieną dešimtmetį, mat natūraliam miškui pasisėti turi būti iš ko – kito natūralaus miško, bet šiandien galime konstatuoti faktą: nestabilų dirbtinį mišką gamta jau pakeitė į stabilų natūralų. Žemė tarsi išsaugojo atmintį, koks miškas buvo prieš tai ir tobulai atkartojo jo sudėtį.
Kuomet studijavau miškininkystę Lietuvos žemės ūkio universitete, dėstytojas prof. Albertas Vasiliauskas mums, studentams, tyliai prasitarė, kad tie sanitariniai kirtimai neretai atneša daugiau žalos nei naudos. Nes kiekvienas kelmas yra atvira žaizda, atviri vartai kitoms ligoms ir kenkėjams. Nuo vienos bėdos kirvio pagalba išsivaduoji – gauni kitą. Ir jeigu pradėjai taip mišką „gydyti“, tai turėsi tuo užsiimti be paliovos, nors nesi tikras ar neateis toks metas, kai sanitariniais kirtimais mišką teks iškirsti plynai, taip ir nesulaukus iš jo ilgai lauktos ekonominės naudos.
Žemė tarsi išsaugojo atmintį, koks miškas buvo prieš tai ir tobulai atkartojo jo sudėtį.
Natūraliame miške viskas vyksta kitaip. Ten kiekvienas kenkėjas, kiekvienas ligos sukėlėjas turi ir begalę priešų. Grybinės ligos neišplinta, nes jų vietą jau būna užėmę kiti grybais, vabzdžiai-kenkėjai neišplinta, nes kol jie tarp didelės įvairovės medžių suranda sau tinkamą – daug kas pakeliui jiems gali nutikti. Grynuose eglynuose ligos ir kenkėjai plinta žaibiškai, tad XXI amžiaus miškininkystės pagrindine užduotimi turėtų būti palaikyti kuo didesnę biologinę įvairovę, kad visi miškai būtų įvairiaamžiai ir įvairiarūšiai.
Rezervatai, kuriuose žmogus nesikiša su savo netobulu mokslu, dažnai paremtu pragmatiškais interesais ir politika, yra ta vieta, kuri padeda žmogui pamatyti, kas yra tikra vertybė ir padeda tobulėti tam pačiam mokslui. Kas iš mūsų nenorėtų aplankyti tolimos taigos ar atogražų neliestus kampelius? Tokį kampelį galime turėti ir čia, Lietuvoje. Ir tai būtų tik vienas papildomas procentas prie to kito procento griežtai saugomų miškų, kurį jau turime.
Punios šilas jau turi botaninio-zoologinio draustinio statusą, kuris artimas rezervatiniam. Visas beveik 3000 ha šilo masyvas priklauso valstybei. Numatoma jame leisti lankytis visiems norintiems. Dabar galiojančios taisyklės numato, kad net ir rezervatuose, esant dideliam kenkėjų ir ligų išplitimui, žmogaus įsikišimas yra galimas, nors dar nė viename rezervate to neprireikė. Nėra jokio pavojaus Punios šilui, jei jis bus visas paskelbtas žmonių lankomu rezervatu. Bet yra pavojus, kad ši unikali vieta taip ir netaps natūralia sengire, jei iš Punios šilo darysime politiką.
