Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Andrejus Gaidamavičius: Kovojo su badu, o sukėlė ligų epidemiją

Spalio 16 dieną sukanka 36 metai, kai Maisto produktų ir žemės ūkio organizacija (FAO) paskelbė Pasaulinę maisto dieną. Tuokart pagrindinis tokios dienos motyvas buvo kova su badu. Tačiau badaujančių žmonių pasaulyje nenumaldomai daugėja (šiuo metu tokių apie milijardą), kaip ir daugėja pačių žmonių – iki 2050 metų Žemė turės išmaitinti 8 milijardus burnų.
Andrejus Gaidamavičius
Andrejus Gaidamavičius / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Paradoksas tame, kad ne mažiau opia problema tampa ir maisto švaistymas. Yra apskaičiuota, kad industrinėse šalyse 40 proc. viso užauginamo maisto yra sunaikinama. Po dalį jo yra netenkama visoje maisto grandinėje – nuo ūkininkų, perdirbėjų, prekeivių iki mūsų pačių.

Tai, kas šiandien vyksta Rusijoje su kontrabandiniu maistu, tas pats daroma ir visko pertekusiose šalyse, bet žymiai stambesniu mastu. Tik niekas to nefilmuoja ir nedaro parodomųjų maisto naikinimo akcijų.

Taigi pasaulyje maisto užauginama pakankamai, netgi per daug ir pagrindinė bado priežastis yra ne maisto trūkumas, o žmonių skurdas. Skurdas, kurį sukėlė patys pasaulio „gelbėtojai“ nuo bado.

„Žalioji revoliucija“, kurioje nebuvo nieko žalio

Pasaulyje maisto užauginama pakankamai, netgi per daug ir pagrindinė bado priežastis yra ne maisto trūkumas, o žmonių skurdas. Skurdas, kurį sukėlė patys pasaulio „gelbėtojai“ nuo bado.

Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjusios žemės ūkio permainos buvo pavadintos „Žaliąja revoliucija“.

Tik nieko žalio toje revoliucijoje nebuvo – dėl masinio pesticidų ir mineralinių trąšų naudojimo sparčiai išaugo žemės ūkio gamyba, padidėjo žemės ūkio plotai.

Statistinis pasaulio gyventojas pradėjo valgyti ketvirtadaliu daugiau nei iki tol. Yra manančių, kad „Žalioji revoliucija“ ir sukėlė žmonių populiacijos demografinį sprogimą, o tuo pačiu ir pagilino skurdą – alkanų burnų daugėjo sparčiau nei žemės ūkio našumas.

Be to, nuožmi konkurencija privertė smulkius ūkininkus pasitraukti iš savo ūkių ir taipogi įstūmė juos į skurdą. Trečiojo pasaulio šalyse didžioji dalis dirbamos žemės šiuo metu naudojama ne tų šalių skurstantiems ir badaujantiems žmonėms pamaitinti, o gerai pašerti JAV ir Europos Sąjungos kiaules. Vien Europos Sąjunga naudoja 600 mln. ha dirbamos žemės, nors pati turi tik 200 mln. ha, vadinasi, tenka išnaudoti ir kitus žemynus.

GMO atsirado iš poreikio didinti pesticidų apyvartą

Iš tos „Žaliosios revoliucijos“ daugiausia, žinoma, pralobo chemijos kompanijos, kurios ir tiekė žemės ūkiui pesticidus bei mineralines trąšas.

Vystantis technologijoms (ypatingai biotechnologijoms) šios kompanijos rado būdą kaip padvigubinti savo pelnus ir iš chemijos įmonių patapo „Agriculture solutions“ įmonėmis, užsiimančiomis ne vien tik pesticidų gamyba, bet ir naujų augalų veislių kūrimu, kurioms tie pesticidai būtų reikalingi.

Taip atsirado genetiškai modifikuoti organizmai (GMO). Šiuo metu 70 proc. žemės ūkyje naudojamų GMO modifikuoti taip, kad būtų galima juos auginti nepertraukiamai naudojant herbicidus (herbicidai – pesticidų rūšis, skirta kovai su piktžolėmis). Tuos herbicidus, kuriuos gamina pačios GMO kompanijos, žinoma.

Pavyzdžiui, didžiausia pasaulyje GMO kompanija „Monsanto“ keturis kartus daugiau uždirba iš savo pesticido „Roundup“, nei iš šios kompanijos kuriamų, patentuojamų ir platinamų GM augalų, skirtų auginti kartu su „Roundup“.

Naujoji „Žalioji revoliucija“, papildyta genų inžinerijos stebuklais, smarkiai padidino pesticidų apyvartą, o kartu ir pasekmes, kurias tie pesticidai sukelia aplinkai bei žmonių sveikatai.

JAV korporacijos gelbėja pasaulį nuo bado, o kas šeštam amerikiečiui trūksta maisto

Apie tas pesticidų pasekmes kiek vėliau. Grįžkime prie pasaulinio skurdo ir bado problemos. „Tik pažiūrėkit į vis didėjančią žmonijos populiaciją... GMO yra vienintelė viltis pamaitinti pasaulį!“ Tokia pasaka buvo paskleista 1996 metais, kai JAV atsirado pirmieji GMO pasėliai, o kai kurių Lietuvos biotechnologų šį pasaka kartojama iki šiol.

Naujoji „Žalioji revoliucija“, papildyta genų inžinerijos stebuklais, smarkiai padidino pesticidų apyvartą, o kartu ir pasekmes, kurias tie pesticidai sukelia aplinkai bei žmonių sveikatai.

Praėjo jau nemažai laiko ir GMO pasėliai išsiplėtė iki šimtų milijonų hektarų, tad pažiūrėkime kaip GMO gelbėja pasaulį nuo bado.

Pirmiausia pažvelkime į JAV – šalį, kuri daugiausia platina, daugiausia augina ir daugiausia agituoja už GMO.

Oficiali statistika, kurią galite pasižiūrėti ir jūs Feedingamerica.org puslapyje, nustebino: kas šeštas amerikietis susiduria su maisto trūkumu, o kas penktas amerikiečių vaikas gyvena skurde. Tai aukščiausias vaikų skurdo lygis tarp išsivysčiusių šalių, išskyrus Rumuniją. To nematome, nes turtingų žmonių spindesys užgožia kitas socialines grupes.

Kyla klausimas, jei JAV biotechnologijų milžinės yra taip pasišovusios išmaitinti pasaulį, kodėl jos nepamaitina savo paties piliečių? Antra, dėl GMO korporacijų siekio kontroliuoti maistą nuo sėklos iki jūsų lėkštės (jei valgote GMO – valgote patentuotą, autorinėmis teisėmis ginamą maistą), dramatiškai sukilo maisto kainos visame pasaulyje, lyginant, kokios jos buvo iki pirmųjų GMO plantacijų.

Tai dar labiau pagilino skurdžiau gyvenančių žmonių bado problemą: maisto kaip ir yra, bet nėra už ką jo nusipirkti. Trečia, GMO pasėliai neskirti mažiems ūkiams. Tokių pasėlių tikslas – kuo didesni plotai, kuriuos galima būtų herbicidais apdoroti iš lėktuvų ir kuo didesnis pelnas.

Nori daugiau pelno – sumažink darbuotojų skaičių. Sumažėja darbuotojų poreikis – padaugėja bedarbių. Daug bedarbių plius aukštos maisto kainos lygu skurdas. Iš tokių korporacijų veiksmų aiškėja, kad jos visiškai neturi tikslo mažinti badą ir skurdą pasaulyje, tad tie, kurie vis dar tikite, kad GMO pamaitins pasaulį – atsigręžkite į realybę.

Pagaliau pasižiūrėkime, kur tas visas GMO derlius nueina: a) maisto priedų ir ingredientų, skirtų „greitam maistui“, gamybai; b) pašarams į gyvulininkystės kompleksus; c) etanolio ir esterių gamybai, kurie skirti biodegalams. Nė viena iš šių GMO naudojimo krypčių neduoda pozityvaus efekto kovojant su pasauliniu badu. Atvirkščiai – vietoje to, kad GMO padėtų išgelbėti pasaulį nuo bado, jie patys prie to bado prisideda.

Genetiškai modifikuoti pašarai pilni pesticido glifosato

Ir ne tik prie bado. Jau sunku rasti vaiką, kuris nebūtų alergiškas kuriam nors maisto produktui. Vėžiniai susirgimai pasiekė epideminį lygį. Žmones kamuoja endokrininės ligos.

Ar visa tai būtų įmanoma, jei maistas, kurį vartojame, būtų išties saugus, kaip deklaruojama? Juk pirmiausia maistas ir tik po to visi kiti faktoriai (žalingi įpročiai, užteršta aplinka, mažas fizinis aktyvumas ir t.t.), ir nulemia didžiąją dalį sveikatos problemų. Tad Pasaulinės maisto dienos proga pakalbėkime ne tik apie tai, kiek maisto turime, bet ir kokį jį vartojame.

Panagrinėjau tik vieną, bet geriausiai ištirtą GMO pavojaus sveikatai aspektą – tai herbicido „Roundup“ veiklioji medžiaga glifosatas ir GM augalai, kurie sukurti taip, kad būtų atsparūs šiam herbicidui.

Jau sunku rasti vaiką, kuris nebūtų alergiškas kuriam nors maisto produktui. Vėžiniai susirgimai pasiekė epideminį lygį. Žmones kamuoja endokrininės ligos. Ar visa tai būtų įmanoma, jei maistas, kurį vartojame, būtų išties saugus, kaip deklaruojama?

Reikšmingiausia mokslinė publikacija pasirodė praėjusiais metais, kuomet Norvegijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkai (Bøhn T. ir kt., 2014) nustatė, kad genetiškai modifikuota soja, sudaranti didžiąją dalį importuojamų pašarų, sukaupia herbicido glifosato net iki 5 mg/kg.

Jei neaišku, daug tie 5 miligramai ar mažai, tai palyginimui galiu pasakyti, kad vitamino C tokį patį kiekį gausite suvalgę tris didelius obuolius.

Įprasta soja glifosato beveik nekaupia, kadangi šis herbicidas paprastai purškiamas prieš sėją ir nuėmus derlių. Tuo tarpu GM soja atspari šiam kontaktiniam herbicidui, kas leidžia naudoti jį visą GM sojų vegetacijos laikotarpį.

Minėta publikacija paaiškina, iš kur europiečių šlapime masiškai aptinkamas glifosatas arba ne mažiau toksiškas jo skilimo produktas amino metilo fosfoninė rūgštis (taip, suskilęs glifosatas – menka paguoda). 2013 metais 18 ES šalių buvo atliktas miesto gyventojų šlapimo tyrimas ir nustatyta, kad nuo 55 proc. Latvijos gyventojų iki 90 proc. Maltos gyventojų glifosatas yra įprastas jų kūnų metabolitas (detaliai su šia ataskaita galima susipažinti čia).

Tirti žmonės nebuvo jokie ūkininkai, naudojantys herbicidus, tad vienintelis paaiškinamas glifosato šaltinis buvo maistas, o būtent – gyvulinės kilmės maistas (mėsa, pienas, kiaušiniai, žuvis), gautas šeriant gyvūnus genetiškai modifikuota soja.

Per glifosatu persunktus genetiškai modifikuotus pašarus ši veiklioji medžiaga dalyvauja visoje mitybos grandinėje ir galiausiai atsiduria mūsų organizme. Maža to, nustatyta, kad chroniškomis ligomis sergantys žmonės glifosato savo kūnuose sukaupia daugiau nei sveiki (Krüger M. ir kt., 2014).

Paršavedes nuo glifosato saugo, o motinų su kūdikiais – ne

Glifosato poveikis sveikatai ilgą laiką buvo netiriamas, tačiau šiuo metu yra lavina informacijos, įrodančios šio genetiškai modifikuotų pašarų neatsiejamo komponento žalą.

Šri Lankos mokslininkai šiais metais nustatė, kad glifosato dalyvavimas maisto grandinėje gyventojams sukelia chronišką inkstų nepakankumą (Jayasumana Ch. ir kt., 2015). Vokietijos, Danijos ir Egipto mokslininkai patvirtino, kad genetiškai modifikuoti pašarai, turintys savyje glifosato, sukelia paršelių išsigimimus (Krüger M. ir kt., 2014).

Kažkada teko vartyti vienos didžiausių Lietuvoje kiaulių auginimo firmų „Saerimner“ (dabar „Idavang“) poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. Toje ataskaitoje buvo parašyta, kad bekonai šeriami genetiškai modifikuotų sojų rupiniais (iki 30 proc.), o paršavedėms jų neduodama.

Jei paršavedėms negalima duoti glifosato, kad nepakenktų jų reprodukcinėms savybėms, kaip su žmonėmis? Kaip su nėščiomis motinomis arba tomis, kurios jau pagimdžiusios ir maitina kūdikius savo pienu?

Vieni pirmųjų paršavedžių racioną pakeitė Danijos ūkininkai, jau anksčiau pastebėję problemas su paršelių neišsivystymu. Jei paršavedėms negalima duoti glifosato, kad nepakenktų jų reprodukcinėms savybėms, kaip su žmonėmis? Kaip su nėščiomis motinomis arba tomis, kurios jau pagimdžiusios ir maitina kūdikius savo pienu?

Praėjusiais metais JAV kilo skandalas, kuomet nevyriausybinės organizacijos „Moms Across America“ inicijuotas tyrimas parodė, kad kūdikiai glifosato gauna kartu su motinos pienu. Maža to, tas pats tyrimas atskleidė, kad amerikiečių šlapime glifosato koncentracija yra dešimt kartų (!) didesnė nei europiečių.

Tuomet biotechnologijų kompanijos skubiai pasamdė mokslininkus, kurie viešai kritikavo šį tyrimą, teigė, kad negalima jo priimti už tiesą, kadangi jis atliktas ne pagal patvirtintas metodikas ir nebuvo publikuotas moksliniame žurnale.

Tačiau šią vasarą Vokietijos mokslininkai pakartojo šį tyrimą ir taip pat nustatė, kad motinos piene yra glifosato (2-4 kartus daugiau nei leidžiama koncentracija geriamajame vandenyje). Tuomet tyrimus atlikusi Oldenburgo universiteto profesorė Irene Witte žiniasklaidai teigė: „Aš niekad netikėjau, kad (glifosato) koncentracija bus tokia aukšta“.

Dauguma vėžininkų tiesiog nežinojo, ką valgo

Kita studija, kurią atliko Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra, nustatė, kad iš 40 tirtų herbicidų būtent glifosatas yra labiausiai atsakingas už kraujo vėžio rūšies – Ne Hodžkino limfomos sukėlimą (Schinasi L., Leon M.E., 2014).

Prisimenu, kai radau šią publikaciją, mane apėmė labai prieštaringi jausmai. Aš ką tik buvau aplankęs moterį, kuriai buvo nustatyta lygiai ta pati vėžio forma – Ne Hodžkino limfoma. Toji moteris labai išsilavinusi, reikli sau, bet iš kur jai, kaip ir tūkstantiems kitiems paprastų vartotojų, žinoti, kad maisto produktai, kuriuos ji pirko, buvo gauti auginant gyvulius GMO pašarais?

Juk jokio ženklinimo nėra. Negeras įtarimas kilo ir dėl mano paties motinos, kurią šiemet palaidojau nukamuotą krūties vėžio. Buvo dar visai jauna (55 metai), gyveno ekologiškai švarioje aplinkoje, viename iš Labanoro girios kaimelių.

Na, bet nebuvo vegetarė, pirko krautuvėse tuos pačius gyvulinės kilmės produktus, kuriuos ir visi perka, ir kaip visi tikriausiai gaudavo tam tikrą glifosato dozę dėl gyvuliams naudotų genetiškai modifikuotų pašarų.

Dar 2013 metais Tailando mokslininkai ištyrė, kad glifosatas skatina krūties vėžio ląstelių augimą (Thongprakaisang S. ir kt., 2013) ir kas žino, kiek moterų šis pesticidas pražudė anksčiau laiko... Daugėjant pranešimų apie GMO, kaip vėžį sukeliančio glifosato šaltinį, sunerimo ir Jungtinių Tautų Pasaulio sveikatos organizacija, šiemet paskelbdama informaciją, kad glifosatas, labiausiai tikėtina, yra žmonių kancerogenas (Guyton K.Z. ir kt., 2015).

Kovojant su pesticidų sukeltomis ligomis prarandami milijardai eurų

Pats naujausias tyrimas, kurį šių metų liepos mėn. paskelbė Indijos mokslininkai patvirtino ankstesnius Prancūzijos mokslininkų pranešimus (Gasnier C. ir kt., 2009), kad glifosatas taip pat yra endokrininę (hormoninę) sistemą ardanti medžiaga.

Europos Sąjunga dėl žmonių hormoninę sistemą ardančių cheminių medžiagų (taip pat ir pesticidų) patiria 150-270 milijardų eurų nuostolį kasmet.

Kaip savo straipsnyje šių metų kovo mėn. skelbė dienraštis „The Guardian“, Europos Sąjunga dėl žmonių hormoninę sistemą ardančių cheminių medžiagų (taip pat ir pesticidų) patiria 150-270 milijardų eurų nuostolį kasmet – maždaug tiek pat, kiek visas žemynas skiria kariuomenei.

O kur dar pinigais sunkiai pamatuojamos išlaidos kovai su vėžiu... Štai čia ir yra tikroji ekonominė katastrofa, o ne tai, kad Lietuva gali atsisakyti genetiškai modifikuotų pašarų ir dėl to neva bankrutuos ūkininkai arba smarkiai pabrangs maistas, kaip neseniai gąsdino mus Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis.

Demokratijos pamokos Europos Komisijai

Europos Komisijos iniciatyva leisti kiekvienai valstybei apsispręsti dėl GM pašarų importo – sveikintina, bet tikrai ne tokiomis sąlygomis, kokios siūlomos.

Negalima Europos Komisijai leisti pačiai nuspręsti ir tvirtinti importui į ES tokias veisles, kokias norisi, kad vėliau valstybėms narėms atskirai tektų kiekvieną naują veislę uždrausti įsivežti. Tai privestų prie situacijos, kai vienoje šalyje būtų leidžiama importuoti 100 GMO veislių, o kitoje – nė vienos, nors rinka bendra ir prekių judėjimo tarp sienų niekas nesuvaldys.

Tikslas yra, kad į Europos Sąjungą apskritai būtų leidžiama įvežti kuo mažiau GMO veislių ir kiekvienos iš jų patvirtinimui turėtų būti aukštesnis rizikos vertinimas ir demokratiškai pagrįstas šalių pritarimas.

Tikslas yra, kad į Europos Sąjungą apskritai būtų leidžiama įvežti kuo mažiau GMO veislių ir kiekvienos iš jų patvirtinimui turėtų būti aukštesnis rizikos vertinimas ir demokratiškai pagrįstas šalių pritarimas.

Maždaug tokią žinutę Europos Parlamento Aplinkos apsaugos komitetas pasiuntė Europos Komisijai, praėjusį antradienį balsavimu atmetęs Europos Komisijos pasiūlymą dėl GMO importo.

Vienas iš tokio nedemokratiško leidimo importuoti GMO pavyzdžių yra praėjusį trečiadienį Europos Parlamente kilęs skandalas, sužinojus, kad Europos Komisija leido importuoti į ES šešias korporacijos „Syngenta“ GMO veisles, net neįtraukusi jas į rizikos vertinimą. O Europos maisto saugos agentūrai, kuri teikia Europos Komisijai mokslines išvadas dėl GMO rizikos, užteko tik pačios korporacijos pateiktos informacijos...

Galite netikėti, bet leiskite pasirinkti

Atrodytų, mokslas juda viena kryptimi, o biurokratinis aparatas priešinga. Anksčiau buvo lengva sudoroti pavienius mokslininkus, tokius kaip A.Puštai ar G.Seralini, kurie pirmieji išdrįso publikuoti darbus apie GMO ir juos lydinčių pesticidų žalą.

Tačiau dabar pasipylė mokslinės publikacijos iš viso pasaulio ir šito srauto nebesustabdysi. Lotynų Amerikos šalys, kurios labiausiai nukentėjo nuo GMO pasėlių auginimo, viena po kitos uždraudžia naudoti glifosatą žemės ūkyje. Toks pats likimas laukia ir tų GMO, kurie skirti auginti kartu su glifosatu.

Europos politikai nebeturi teisės daugiau snausti ir mažiausia, ką privalo padaryti – tai leisti vartotojui apsispręsti pačiam ir reikalauti privalomo produktų, užaugintų GM pašarais, žymėjimo. Kol dar gelbėtojai nuo bado mūsų visų neišnuodijo.

Andrejus Gaidamavičius yra Europos Parlamento nario Bronio Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais

Straipsnyje cituojamos mokslinės publikacijos:

Bøhn T. ir kt., 2014: Glyphosate accumulates in Roundup Ready GM soybeans. Food Chemistry, Vol. 153, P. 207-2015.

Gasnier S. ir kt., 2009: Glyphosate-based herbicides are toxic and endocrine disruptors in human cell lines. Toxicology, Vol. 262, P. 184-191.

Guyton K.Z. ir kt., 2015: Carcinogenicity of tetrachlorvinphos, parathion, malathion, diazinon, and glyphosate. The Lancet, Vol. 16 (5), P. 490-491.

Jayasumana Ch. ir kt., 2015: Drinking well water and occupational exposure to Herbicides is associated with chronic kidney disease, in Padavi-Sripura, Sri Lanka. Environmental Health, Vol. 14:6, P. 1-10.

Krüger M. ir kt., 2014: Detection of Glyphosate Residues in Animals and Humans. Environmental & Analytic Toxicology, Vol. 4:2, P. 1-5.

Krüger M. ir kt., 2014: Detection of Glyphosate in Malformed Piglets. Environmental & Analytical Toxicology, Vol. 4:5. P. 1-2.

Schinasi L., Leon M.E., 2014: Non-Hodgkin Lymphoma and Occupational Exposure to Agricultural Pesticide Chemical Groups and Active Ingredients: A Systematic Review and Meta-Analysis. International Journal of Environmental Research and Public Health, Vol. 11 (4), P. 4449-4527.

Thongprakaisang S. ir kt., 2013: Glyphosate induces human breast cancer cells growth via estrogen receptors. Food and Chemical Toxicology, Vol. 59, P. 129-136.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas