Man atrodo, kad V.Putino Rusija baigiasi ten, kur prasideda Jungtinės Amerikos Valstijos. Taip mano jis, taip mano daugybė Rusijos politikų, besistengiančių sustiprinti milžinišką įvairiatautę ir pasirengusią subyrėti į daugybę smulkių dalelių Rusijos valstybę vieningu ir visiems suprantamu priešo įvaizdžiu.
Federacijos Tarybos posėdyje, kuriame balsuota už pajėgų įvedimą į Ukrainos teritoriją, kalbėję Rusijos politikai pareiškė, kad „Ukrainos kovotojus ruošė Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje“. Tai buvo pasakyta tam, kad būtų parodyta, kaip arti Rusijos sienų prisiartino JAV. Europos Sąjunga Rusijai – tik tylus Amerikos kampelis, perkantis iš Rusijos dujas. „Europos lyderių pareiškimai yra parašyti JAV prezidento“. Taip mano Rusijos politikai. Ir Rusijos pajėgų įvedimas į Ukrainos teritoriją, į Krymo pusiasalio teritoriją – tai bandymas neleisti Krymui ir visai Ukrainai tapti „didžiosios Amerikos“ dalimi.
Man atrodo, kad V.Putino Rusija baigiasi ten, kur prasideda Jungtinės Amerikos Valstijos. Taip mano jis, taip mano daugybė Rusijos politikų.
Tai svarbiausias Kremliaus tikslas, o rusų gyventojų apsaugos klausimas – tik oficialus pretekstas. Tereikia pradėti karą ir žus daugybė rusų: ir taikių gyventojų, ir Rusijos kareivių, ir Ukrainos kariškių, tarp kurių taip pat dauguma yra etninių rusų. Apie juos niekas negalvoja, ir vargu, ar apie šias būsimas aukas galvoja Rusijos politikai.
Iš tiesų Krymas – viso labo 27 tūkst. kv. km pusiasalis-kurortas su Rusijos ir Ukrainos karinio laivyno bazėmis. Tai 2,5 mln. gyventojų, tarp kurių tik 500 tūkst. yra etniniai ukrainiečiai, 1,5 mln. etninių rusų ir 300 tūkst. Krymo totorių – musulmonų, Stalino nurodymu deportuotų iš Krymo 1944 m. gegužės 18–20 dienomis. Vietoje totorių į jų namus buvo suvežti ištisi kaimai iš Centrinės Rusijos ir Rytų Ukrainos. Būtent taip rusiškas faktorius ėmė dominuoti pusiasalyje.
Krymas taip pat yra pats sovietiškiausias buvusios SSRS kampelis, neskaitant nepripažintos Padniestrės respublikos. Kryme ilgiau nei bet kur kitur posovietiniais laikais valdžioje išsilaikė komunistai. Ten Kremlius siuntė pinigus prorusiškoms partijoms ir visuomeniniams judėjimams. Būtent vienos iš tokių partijų – „Rusų vienybės“ – lyderis Sergejus Aksionovas prieš keletą dienų buvo paskirtas Krymo premjeru, kai Rusijos pajėgos užėmė Krymo sostinę Simferopolį.
Visus 22 Ukrainos nepriklausomybės metus į Krymą reguliariai atskrisdavo Rusijos politikai, kad sakytų savo priešrinkimines kalbas ir Kryme palaikytų prorusiškas nuotaikas. Tokie jų pareiškimai, kaip „Krymas amžinai liks rusiškas“, dažniausiai net neiššaukdavo protesto iš Ukrainos URM. Kartais Rusijos politikams, persistengdavusiems su panašiais pareiškimais, laikinai uždrausdavo įvažiuoti į Ukrainą. Buvęs Maskvos meras J.Lužkovas kiekvienais metais skirdavo Rusijos sostinės biudžeto pinigų naujų namų statybai Sevastopolyje. Kai V.Putinas skandalingai nušalino J.Lužkovą iš mero posto, Sevastopolio gyventojai pakvietė jį tapti savo meru. Žinoma, tai greičiau buvo pagarbos ženklas nei pasiūlymas.
Krymas taip pat yra pats sovietiškiausias buvusios SSRS kampelis, neskaitant nepripažintos Padniestrės respublikos. Kryme ilgiau nei bet kur kitur posovietiniais laikais valdžioje išsilaikė komunistai.
Kryme gyvenančius Ukrainos piliečius viliojo žymiai didesnėmis pensijomis ir tikino rinktis Rusijos pilietybę. Niekas Ukrainos valdžioje tam nesipriešino. Vienintelis dalykas, ko nedarė Kremlius, – niekada nepadėjo Krymo totoriams, nukentėjusiems nuo Stalino ir Kremliaus. Tik 1988 metais, Perestroikos metu, Rusija atsiprašė totorių tautos už deportaciją ir už daugybės jų žūtį prievartinės tremties į Vidurinę Aziją ir Sibirą metu ir vėliau.
Ukrainiečiai šiandien kankinami klausimo: kas bus toliau? Yra tik trys įmanomi variantai: 1) Rusija atsiprašo ir išeina, 2) Rusija lieka Kryme amžiams ir Krymas pakartoja Abchazijos ir Pietų Osetijos arba Padniestrės likimą, 3) Rusija eina toliau ir okupuoja pietinę ir rytinę Ukrainos dalį.
Pirmą variantą, pažįstant V.Putino Rusiją, galima iškart atmesti. Planas aiškiai buvo ruošiamas iš anksto, ir tik olimpiada Sočyje neleido V.Putinui jo įgyvendinti anksčiau. Rusija lieka Kryme – tai visiškai įmanoma, tačiau, neskaitant finansinių išlaidų tokiam dideliam okupaciniam projektui, reikalinga dar ir logistika. Juk ir dujas, ir elektrą, ir – svarbiausia – geriamąjį vandenį Krymas gauna vien iš kaimyninių Ukrainos apskričių.
Rusija iš Novorosijsko ir Kerčės pusės nepajėgi aprūpinti Krymo nei vandeniu, nei dujomis, nei elektra. Ką daryti? Tik viena – okupuoti Krymo kaimynines sritis. Pirmiausia, besiribojančią Chersono, o po to – toliau į rytus: Zaporožės, Dnepropetrovsko, Charkovo, Donecko ir Lugansko. Žinoma, Rusija gali eiti ir toliau į Pietus, okupuodama Nikolajevo ir Odesos sritis ir atkirsdama Ukrainą nuo Juodosios jūros, tačiau tam prireiks didžiulių finansinių ir žmogiškųjų resursų.
Rusija iš Novorosijsko ir Kerčės pusės nepajėgi aprūpinti Krymo nei vandeniu, nei dujomis, nei elektra. Ką daryti? Tik viena – okupuoti Krymo kaimynines apskritis.
Manau, kad tokiu atveju Ukraina iškart uždarys rusiškų dujų tranzitą į Europą, sukurdama didžiulių problemų Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių ekonomikai. Tada jau Europos Sąjungai teks žymiai aktyviau dalyvauti sprendžiant Rusijos-Ukrainos konfliktą.
Rusijoje Krymą vadina „Juodosios jūros perlu“. Ar gali Ukraina išgyventi be šio „perlo“? Žinoma, gali. Ten nėra nei naftos, nei naudingųjų iškasenų, nei pramonės. Ar sugebės Krymas išgyventi be Ukrainos? Tuo aš labai abejoju. Pusiasalis visiškai priklausomas nuo turistų. Turistinis sezonas Kryme trumpas – vos ilgesnis nei trys mėnesiai. Į okupuotą Krymą jokie turistai nevažiuos, taigi okupantų išlaidos pusiasalio išlaikymui bus dar didesnės!
Andrejus Kurkovas yra žinomas Ukrainos rašytojas ir kinematografininkas. Šis jo komentaras paskelbtas portale lrt.lt
