Jau pusę metų valstybės įstaigų koridoriais ir kabinetais vaikšto raštai, raginantys spręsti tokią situaciją, tačiau kol kas iš mirties taško nepajudėta. Iki šiol dažniausiai technika buvo finansuojama ją užstatant bankui ar lizingo bendrovei, o ūkininkui netinkamai panaudojus paramą techniką atsiimdavo kreditorius.
Tačiau pastaruoju metu Nacionalinė mokėjimo agentūra nebeleidžia išieškoti įsipareigojimų nevykdančių paramos gavėjų turto, kol nesibaigs paramos gavimo laikotarpis. Šis laikotarpis trunka penkerius metus ir per juos turima skolinta technika nenaudojama nuvertėja. Bankams ir lizingo bendrovėms tokia praktika reiškia, kad, suteikiant paskolą technikai įsigyti, nebegalima kaip garanto įkeisti šios technikos, nes jos penkerius metus negalima išsiieškoti. Taigi, bankai netekę garantijų vien ant garbės žodžio kredito nebeduoda.
Situacija yra dar absurdiškesnė, nes Lietuva yra turbūt vienintelė ES šalis, kurioje ūkininkai gaunantys ES paramą negali pirkti įrangos ar technikos lizingu.
Situacija yra dar absurdiškesnė, nes Lietuva yra turbūt vienintelė ES šalis, kurioje ūkininkai gaunantys ES paramą negali pirkti įrangos ar technikos lizingu.
Nors po ilgų diskusijų valdžios kabinetuose buvo žadėta, kad ūkininkai lizinguotis techniką ir įrangą galės, tačiau kol kas šis klausimas aklavietėje. Pagal Lietuvos kaimo plėtros programą ūkininkas turi išsipirkti techniką iš lizingo bendrovės per 1-2 metus (projekto įgyvendinimo laikotarpį). Tokia nuostata nepaaiškinama jokia logika.
Įprastas finansavimo lizingu laikotarpis yra bent 3-5 metai, kombainams jis gali siekti ir dar ilgiau. Tereikia kaimynų pavyzdžiu pakoreguoti taisyklių vieną žodį: vietoj projekto „įgyvendinimo“ laikotarpio įrašant projekto „kontrolės“ laikotarpį. Ūkininkams turint galimybę pirkti techniką lizingu, nebereikėtų technikos įkeitinėti bankui, ūkininkas ją tiesiog palaipsniui išsipirktų iš lizingo bendrovės.
Lizingas yra paprasta, lengvai gaunama finansavimo forma ūkininkams, todėl jis privalo būti jiems prieinamas. Jiems turi būti prieinamos visos finansavimo formos, o ūkininkas pats turi spręsti, kuri forma jam geresnė. Kuo daugiau finansavimo galimybių, tuo paprastesnės finansavimo gavimo procedūros. Atsiradus didesnei konkurencijai paslaugos taip pat atpigtų, todėl mažiau lėšų reikėtų ir iš ES bei mūsų valstybės biudžeto.
Jei finansavimo problema nebus išspręsta, gali kilti rimtų sunkumų pasinaudoti ES lėšomis, be to, liks mažiau konkurencijos teikiant paraiškas. Juk traktoriaus ir kombaino kaina gali siekti daugiau kaip 200 tūkst. eurų. Juos įsigyti ir paraiškas teikti bus pajėgūs tik stambūs ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės, kurios turi laisvų lėšų ir pačios gali finansuoti technikos pirkimą. Tuo tarpu, smulkesni ūkiai, kuriems gyvybiškai būtina atsinaujinti žemės ūkio techniką, kreditų bei lizingo nebegaus ir paraiškų teikti nebegalės.
Taigi, raštai vaikšto, žemės dirbimo sezonas ir javapjūtė artėja, o ūkininkų traktoriai ir kombainai netelpa pro valdininkų duris. Finansavimo galimybių neturėjimas yra labai nepalanki situacija ūkininkams, o aš vis dar viliuosi, kad bus rasti visiems priimtini sprendimo būdai.
Andriejus Stančikas yra Lietuvos respublikos žemės ūkio rūmų pirmininkas
