Mano miesto politinė istorija tampa chrestomatiniu pavyzdžiu, kai duona ir žaidimai, dideli pinigai viešiesiems ryšiams ilgainiui paveikia žmonių mąstyseną: „vagia, bet daro“ tampa toleruotina kasdienybe. Tačiau ne visiems.
Daliai kritinio mąstymo piliečių tie nepotizmo, protekcionizmo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimų̨ viršijimo atvejai yra svetimi kaip betonas Ąžuolynui. Ar planuojamas plentas Nemuno pakrantei Šančiuose.
Priprantama prie visko. Taip mąsto tie, kurie stengiasi paveikti kitų mąstyseną savo nebūtinai tauriais tikslais.
„Duokime miestiečiams to, ko jie neturėjo anksčiau, ir paverskime tai stebuklu!“ Štai – naujas suoliukas, štai – naujas asfaltas (nors jau ir byra), štai – naujas fasadas (į kiemo pusę juk niekas neis), štai – naujas medis (nes senesnis augo prie ankstesnio mero). Kai priprantama – atprasti darosi sunku.
Visgi, suvokus, kad tokie procesai vyksta ne iš asmeninės miesto valdžios kišenės, o iš mūsų visų – miestiečių – pinigų, kurių, beje, šiuo metu yra kur kas daugiau nei prieš 8-erius metus, tenka nusiimti tuos rožinius akinius, kad Kauną pagaliau kažkas išgelbėjo. Galų gale, tai yra „gelbėtojų“ prievolė – tam juos ir rinko.
Kaunas, kaip ir didžioji dalis kitų Lietuvos miestų, išgelbėjo pats save – pastaruosius kelerius metus turime daugiau pinigų, daugiau ES investicijų, vakarietiška kryptimi žvelgiančią Vyriausybę, skiriančią pinigus didiesiems miestų projektams. Ir daugybę kitų faktorių, kodėl ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva gyvena geriau.
Jei nereikėtų raudonuoti iš gėdos ukrainiečiams teisinantis, kodėl miesto galvos verslai vis dar Rusijoje.
Dar geriau gyventi galėtume ir tada, jei mieste bendruomenėms nereikėtų galvoti apie tai, kada su jais teiksis susitikti miesto valdžia, nuoširdžiai norėdama išgirsti ir išspręsti jų problemas.
Jei nereikėtų raudonuoti iš gėdos ukrainiečiams teisinantis, kodėl miesto galvos verslai vis dar rusijoje. Jei žmonės gyventų ramiai dėl savo turimos žemės mieste. Jei miestas turėtų aiškią viziją ir žinotų, kur ją realizuoti – kuria kryptimi einama, koks miesto turinys ir vizija.
Tai bus įmanoma padaryti tik tuomet, kai konkurencija ir investicijos į miestą nustos būti smaugiamos vienos grupuotės. Ar šio pokyčio tikrai norima, ar demokratiją pavyks išvalyti nuo dabartinių sovietinio mentaliteto nuodų? Į tai gali atsakyti patys kauniečiai.
