Turėtume kelti klausimus, kaip Lietuvos ekonomika atrodys po pusės metų, kiek dabartinių įmonių išliks, kaip atrodys nedarbo lygis šalyje. Politikoje šiandien kaip niekad reikia ne tik profesionalių technokratų, bet ir stiprių vizijų. Viena tokių galėtų būti dvyliktas atlyginimas mokesčius mokėjusiems ir pajamas praradusiems Lietuvos žmonėms.
Pradžiai, labai svarbu apsibrėžti, kad tai – neeilinė krizė. Dėl koronaviruso įvestas karantinas nutraukė ekonomikos augimą be žmonių sukeltos recesijos. Todėl kartu su tradicinėmis priemonėmis reikia ieškoti ir naujų.
Vyriausybė improvizuoja
Tačiau dabartinę mūsų vyriausybės ekonominę politiką vadinčiau improvizacine. Taikomos priemonės buvo parinktos atidžiai nepaskaičiavus, kiek parama bus efektyvi.
Verslams siūlomos dalinės prastovų kompensacijos ar skolinimosi galimybės. Tačiau smulkiuosius verslininkus, šiuo metu negeneruojančius jokių pajamų, tokios paskolos gali nuvesti tiesiai į bankrotą.
Užimtumo tarnybos puslapis veikia su trikdžiais, daugelis šeimų, jau mėnesį negaunančios pajamų, neturi net galimybės užpildyti reikalaujamų paraiškų. Tai sukelia tik dar didesnį chaosą, o dabar taip reikalinga aiški sistema.
Kovoje su karantino sukeltos krizės valdymu negalvojama apie ekonominę krizę
Kodėl Lietuvoje pagrindinis akcentas kovoje su krizės suvaldymu dedamas ties apsauginėmis kaukėmis ir pirštinėmis? Esu nuoširdžiai dėkingas visiems, prisidedantiems prie medikų aprūpinimo. Nors šios priemonės turėtų būti medikams skirtos savaime, ir čia mūsų valdžiai turėjo pagelbėti privatus verslas ir visi piliečiai, kurie aukojo fondams ar tokias priemones pirko patys.
Apie tai galėjome diskutuoti pirmąją pandemijos savaitę, tačiau praėjus mėnesiui, privalome persiorientuoti iš sveikatos krizės į ekonominę. Kodėl daug nekalbama apie tai, kaip gyvensime, kai protrūkis baigsis ir kokios pasekmės gresia šalies ekonomikai, jei karantinas užtruks 3 ar 6 mėnesius? Ką darysime, jeigu kils antra banga?
Klysti tokiose situacijose yra žmogiška ir, manau, pats laikas pripažinti, kad kai kurie sprendimai buvo priimti skubotai.
Klysti tokiose situacijose yra žmogiška ir, manau, pats laikas pripažinti, kad kai kurie sprendimai buvo priimti skubotai. Ši krizė kartu yra ir galimybė keistis bei apmąstyti, kaip ateityje kurti tvarią visuomenę. Krizėje nesame vieni, su tuo susiduria dauguma pasaulio valstybių ir Vakarų šalys turi puikių programų, kurias galima pritaikyti ir Lietuvoje.
Užsienio šalių patirtys – idėjos valdantiesiems
Unikalų, tačiau efektyvų modelį taiko Australija. Įvertinę galimas ekonomines pasekmes, valdantieji ėmėsi ekonomikos „užšaldymo“ strategijos. Karantino metu Australijos Vyriausybė kiek įmanoma labiau finansiškai palaiko šalies verslą ir darbuotojus, suteikdama galimybę tiesiog išbūti užsidarius šį sunkų periodą. Valstybės tikslas – išsaugoti kiek įmanoma labiau nepakitusią ekonomiką.
Australija į šį planą investavo didžiulius pinigus, apytikriai 16 proc. nuo šalies BVP, tačiau galimi masiniai bankrotai ar stipriai išaugęs nedarbo lygis valstybei kainuotų dar daugiau.
Australijos programos parengtos iš 2 pusių – darbuotojo bei darbdavio. Darbuotojas, kuris pateko į prastovą arba buvo atleistas dėl koronaviruso sukeltų pasekmių verslui, gali pretenduoti į valstybės programą, pagal kurią turi teisę gauti maždaug 1200 AUD kompensaciją už 2 savaičių laikotarpį. Tuo tarpu darbdavys, matydamas, kad negalės išmokėti atlyginimų, gali kreiptis dėl darbo vietų išsaugojimo programos.
Pasinaudojus šia parama, įmonės darbuotojai gali gauti 1500 AUD išmoką už dvi savaites. Įmonės neturi iš savų lėšų avansu mokėti atlyginimų, pinigai keliauja tiesiai į darbuotojų sąskaitas iš valstybės. Jeigu žmogus paprastai gaudavo didesnį nei 1500 AUD darbo užmokestį, likusią dalį valstybė subsidijuos dalinai. Tokios išmokos skiriamos pusės metų laikotarpiui.
Kita valstybė, tiesiogiai pradėjusi mokėti nuo koronaviruso finansiškai nukentėjusiems darbuotojams, – JAV. Išmokos buvo paskirtos daugiau nei 120 mln. mokesčius mokėjusių šalies gyventojų be jokių prašymų ar paraiškų pildymo – didžioji dalis jas gavo per vieną dieną. Tereikėjo būti pateikus pajamų deklaraciją už 2019 ar 2018 metus. Per metus uždirbantiems mažiau nei 75 000 USD – išmoka po 1200 USD. Auginantiems vaikus, kurių amžius iki 17 metų, buvo skirta dar po 500 USD. Šalis supranta krizės gylį bei mastą ir padeda, nes kiekvienas pilietis yra svarbus.
Galbūt atrodytų, kad tokios valstybės programos yra intervencinės ir perteklinės, tačiau nesiėmus jų, kaina mokesčių mokėtojams bus dar didesnė. Neefektyviai ir neatsakingai dalindama biudžeto lėšas, po pusmečio valstybė gali nebeturėti galimybių apskritai padėti labiausiai pažeidžiamiems.
Pilnai kompensavus verslui jų mokamą darbo užmokestį darbuotojams, būtų užtikrinama, kad šie išliktų darbo rinkoje, o ne darbo biržoje, kur išmoka bus mokama iki 9 mėnesių visai nedirbant.
Darbštūs, verslūs bei kūrybingi Lietuvos žmonės prarado pajamas. Po mėnesio karantine, dalis šiais metais gaus tik 11 atlyginimų. Ir visa tai – ne dėl jų kaltės. Parodykime, kad sunkiomis sąlygomis valstybė gali susivienyti ir padėti piliečiams – skirkime ne dalinę kompensaciją, o realų 12 atlyginimą mokesčius mokėjusiems Lietuvos žmonėms.
Andrius Bagdonas yra Liberalų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojas, Neringos savivaldybės tarybos opozicijos lyderis.
