Akivaizdu ir tai, kad žaliasis kursas yra ne tik ekonominis, bet ir socialinis bei kultūrinis pokytis – būtinybė, kurios laikytis diktuoja pats gyvenimas. Juk kasmet vis labiau besikeičiantį klimatą kiekvienas gerai jaučiame savo kailiu, todėl natūralu, kad ES, kaip pažangi valstybių bendrija vis labiau gręžiasi į gamtą. Ne tik svarsto, bet ir konkrečiais veiksmais siekia, kad gyventume švaresnėje, sveikesnėje planetoje.
Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, Europos Komisija pradėjo įgyvendinti energijos tiekimo įvairinimo veiksmų planą „REPowerEU“ – kuomet atsisakant tiekimo iš rusijos buvo taupoma energija ir spartinamas Europos perėjimas prie švarios energijos. Pavyzdžiui, taikant šias priemones per du metus dujų poreikis ES sumažėjo beveik 20 proc.
Tačiau „REPowerEU“ yra ne tik laikina reagavimo į krizes priemonė – tai Europos sąmoningai pasirinktas kelias į energetinę nepriklausomybę, kurios pagrindinis variklis yra visąpusiška atsinaujinančiųjų išteklių energetikos plėtra.
Anot už energetiką atsakingos eurokomisarės Kadri Simson, 2021 m. iš atsinaujinančiųjų išteklių buvo pagaminta 39 proc. ES elektros energijos, o iš iškastinio kuro – 36 proc. 2023 m. iš atsinaujinančiųjų išteklių pagaminta 45 proc. elektros energijos, o iš iškastinio kuro – 28 proc. Jos teigimu ši tendencija turėtų išlikti ir ateinančiais metais.
Neabejoju, kad po Europos Parlamento rinkimų naujai suformuota Komisija tęs įsipareigojimus mažinti pramonės priklausomybę nuo iškastinio kuro. Žemyne, kuriame drastiškai trūksta iškastinių išteklių, švari energija ir žaliosios technologijos yra vienintelis kelias į energetinę nepriklausomybę bei ekonomikos konkurencingumą.
Yra ir kita, ne ekonominė, bet ir moralinė šios problemos pusė. Matome kokie gamtos kataklizmai, stichinės nelaimės, viena po kitos siaubia pasaulį: potvyniai, nepakeliami karščiai, audros, gaisrai. Todėl darydami sprendimus turime suprasti savo atsakomybę už tai kokį pasaulį paliksime savo vaikams.
Kalbant apie jaunimą svarbu, kad jis ES matytų, kaip savo galimybių realizavimo vietą. Vis dėlto šiuo metu jauniems žmonėms čia susirasti darbą tebėra iššūkis. Pavyzdžiui, bendras nedarbo lygis ES yra 6 proc., Lietuvoje – 7,5 proc., kai jaunimo nedarbas ES siekia 14 proc., o Lietuvoje – 8,6 proc.
Mano požiūriu pirmaeilė priemonė jaunimo nedarbui mažinti – investicijos į jaunimo žinias ir praktinius įgūdžius. Todėl būtina naikinti egzistuojančius barjerus ir kurti galimybes talentams skleistis, verslumo įgūdžiams gerinti: skatinti pameistrystę, reformuoti įdarbinimo agentūras; didinti skaitmeninio raštingumo įgūdžius; skirti daugiau didesnės rizikos lėšų jauniesiems verslininkams ir verslumo tinklams, susijusiems su akademinėmis institucijomis; skatinti jaunimo mainų (judumo) programas, stažuočių kuriamas galimybes, apjungiant jaunimą visoje ES.
Nepaisant sunkių vidaus ir globalinių iššūkių ES iki šiol besąlygiškai užtikrina žmogaus teises ir laisves. Manau, kad žmogaus teisės ir jų garantijos ir toliau privalo išlikti principiniu uždaviniu ES šalyse. Teismų nepriklausomumas, žiniasklaidos laisvė ir įstatymo viršenybė – laisvos, europietiškos visuomenės kriterijais.
Apklausos rodo, kad lietuviai išlieka vieni didžiausių ES entuziastų: net 94 proc. Lietuvos piliečių mano, kad narystė ES yra naudinga šaliai. Lietuviai taip pat aktyviau nei dauguma kitų palaiko ES plėtrą, o iš ES privalumų kaip svarbiausius išskiria taikos saugojimą ir saugumo didinimą, ekonominį augimą bei naujas darbo galimybes.
Tikiu, kad ateidami ir balsuodami Europos Parlamento rinkimuose, padėsime stiprinti Europą, kaip pasaulio lyderę, kuri, remdamasi savo turtinga istorija ir kultūra, skatins verslo, mokslo, pilietinių visuomenių pažangą ir sieks pirmauti inovacijomis, kuriančiomis turtingesnę ir saugesnę ateitį.
