Netikėtų ir retai apmąstomų pilietybės išsaugojimo referendumo aspektų įvardijo pasaulio lietuvių bendruomenės lyderiai, politikai ir profesionalai praėjusią savaitę konferencijoje Seime.
Praėjusio pilietybės referendumo rezultatas bei visuomenės apklausos rodo, kad dauguma Lietuvoje gyvenančių piliečių norėtų išsaugoti Lietuvos pasą ir į užsienį išvažiavusiems piliečiams, jeigu šie dėl tam tikrų priežasčių įgyja kitos, Lietuvai draugiškos valstybės pilietybę.
Nors gyventojai nori išlaikyti savo tėvynainius tos pačios valstybės piliečiais, praktiškai tai padaryti be galo sunku. Pasirodo, demokratijos jėgos neužtenka priimti tokį svarbų tautai sprendimą. Ką tai reiškia mums ir visai valstybei? Tai reiškia, kad negalia pakeisti Konstituciją referendumu yra „pūlinys po valstybės pamatais“.
Būtent tokiu žodžiu – pūlinio – pačioje Konstitucijoje paspęstus pančius piliečiams įvardijo kultūrologas Vytautas Jonas Juška, emigracijoje gimęs ir keturis dešimtmečius gyvenęs lietuvis, 2011 m. atsikraustęs į Lietuvą ir atkūręs Lietuvos pilietybę. Jis pastebėjo, kad prieš 32 metus priimta Konstitucija įkalina mus praeityje.
„Mes iš esmės nesuvokėme, nesupratome, kad tai, ką mes padarėme 1992 metais ir bandėme įkalti kaip akmenį, kaip 10 Dievo įsakymų – dėl pilietybės, kalbos, dėl sienų, užkirto kelią ateities kartoms, kai valstybė ir jos piliečiai kinta, keisti Konstituciją. (…) Kartų teisingumo principas buvo pažeistas. (…) Mes nesuvokiame, kad pažeidėme ateities kartų teisę spręsti, kokia bus mūsų Lietuva“, – taip minėtoje konferencijoje sakė V.J.Juška, ilgametis lietuvių lyderis Australijoje.
Toliau jis klausė, kas nutiktų, jeigu mes ir antrą kartą balsavimu negalėsime išspręsti konstitucinio pilietybės išsaugojimo klausimo. „Iškyla tai, kad Konstitucija yra nebepakeičiama. Jeigu Konstitucija yra nebepakeičiama, kai tai prašo daryti patys Lietuvos piliečiai: ne kas kitas – ne koks rusas, ne kinas, ne amerikonas ar australas, o lietuvis, mūsų valstybės pamatai pradeda griūti. Tai yra pūlinys po mūsų valstybės pamatais“, – atkreipė dėmesį V.J.Juška. Kiti konferencijos dalyviai su tuo sutiko.
Jis kalba iš ilgametės patirties emigracijoje ir lietuvių diasporoje. Bet ir jaunimo, kuris užsienyje gyvena kelerius metus, pastabos verčia mus, balsuosiančius referendume, rimtai suklusti. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkė Agita Beržanskaitė išdėstė konceptualią pilietybės išsaugojimo esmę.
„Esame globalizacijos greitkelyje. Galimybės kurti Lietuvą pasaulyje mums, jauniems žmonėms, jau yra įprasta kasdienybė. Kas galbūt nebuvo įprasta anksčiau: keliauti, keisti gyvenamą vietą, keisti valstybę, studijuoti (…), dabar yra įprastos patirtys. Tai yra žingsnis į priekį, žingsnis į ateitį, nes mes globalėjame kaip tauta, kaip liberalūs, atviri žmonės. (…) Antra, pilietybės išsaugojimas – tai įsipareigojimo išsaugojimas.
Tai kaip santuokoje, kai taurus įsipareigojimo jausmas tau suteikia vidinę ramybę. (…) Trečia, tai dviejų kultūrų puoselėjimas. Įgyjant kitos šalies pilietybę ir neprarandant ryšio su Lietuva, diaspora tampa tiltu tarp kultūrų, skatina kultūrinių mainų procesą, prisideda prie abiejų šalių socialinių, ekonominio vystymosi. (…) Dvejopa tapatybė – tai mums galimybė“, – Seime kalbėjo A.Beržanskaitė.
Savo ruožtu Pasaulio lietuvių bendruomenės Viešųjų ryšių komisijos pirmininkė Aurelija Orlova atkreipė dėmesį, kad nuo pilietybės praradimo neapsaugotas nė vienas. Bet kas, kuris išvyksta į užsienį ir ten randa gerą darbą, studijuoja svajonių specialybę, įsimylį kitos pilietybės žmogų arba dėl kitų priežasčių nusprendžia ilgiau pasilikti svetur, rizikuoja netekti Lietuvos pilietybės.
„Visi dabar Lietuvoje gyvenantys ir ateityje jų vaikai, jeigu jie išvyks, atsidurs tokioje pačioje situacijoje – gali būti, kad vaikai išvyks studijuoti, ir didžioji dauguma lietuvių negalvoja, kad pasiliks gyventi užsienyje. Tačiau nutinka gyvenimas“, – pastebėjo A.Orlova.
Kitaip sakant, bet kuris planų užsienyje turintis Lietuvos pilietis ateityje rizikuoja atsidurti tarp tų 1000 žmonių, kurie per metus netenka Lietuvos pilietybės. Jeigu nepakeisime Konstitucijos referendumu, mes toliau lengva ranka „nurašysime“ apie tūkstantį tautiečių per metus. Į šitą dramatišką skaičių dėmesį atkreipė Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke.
Ji sakė: „Jeigu žmonės, gyvendami Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, Jungtinėje Karalystėje ar JAV, dėl savo asmeninių, šeimyninių, darbinių priežasčių toje šalyje prašo pilietybės ir ją gauna, tuomet automatiškai administracine tvarka neperspėjus ją [Lietuvos pilietybę] praranda. Jeigu nepraneša, jiems netgi įteikiama bauda“.
Ar tikrai tokio konstitucinio nuožmumo nusipelno Lietuvos piliečiai užsienyje? Kuo jie nusikalto, kad net demokratinė dauguma nebūtinai išsaugo pilietybę savo tautiečiams?
Nepasiduokime. Svarbiausia, kad gegužės 12-ąją ateitų balsuoti kuo daugiau žmonių, ne mažiau kaip 7 iš 10 balsavimo teisę turinčių piliečių, kad bendromis jėgomis įveiktume milžiniškame aukštyje iškeltą konstitucinę kartelę.
Ateikime į referendumą ne tik parodydami geros valios gestą lietuvių diasporai – esamai ar būsimai. Ateikime į referendumą, kad patys sau parodytume, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija nėra spąstai pilietinei visuomenei ir tautos išlikimo perspektyvai.
