Tačiau esu tikras, jog girtuoklystė nėra įgimtas lietuvių bruožas. Bėda ta, kad mes ilgus metus buvome labiausiai pasaulyje girtuokliaujančios imperijos gniaužtuose. Tokia, matyt, jos politika. Ir tas atskyrimas nuo Vakarų Europos nepraėjo be pėdsako.
Jeigu kokiems prancūzams būtų tekusi „laimė“ tiek laiko pagyventi prispaustiems Rusijos imperijos, neabejoju, kad jie dabar kalbėtų ne apie pasaulyje Prancūzijos vardą garsinančius Bordo vynus ar konjaką, ne apie vyną, kaip vieną svarbiausių gastronomijos perlų. Ne – jie kaip ir mes ko gero kalbėtų apie gėrimą. Šimtmečiais formuoti stereotipai nebeleidžia pamatyti kitos pusės.
O ta kita pusė iš tiesų nėra tokia baisi. Tūkstantmečiais puoselėta vyno kultūra, vienuolynuose sukurti alaus receptai, modernioji klubų ir kokteilių banga. Ar tai yra blogis, kurio nenorime matyti, kurį reikėtų rauti su šaknimis šaukiant „nė lašo“? Tolerancijos, nuosaikumo ir saikingumo – to totalitaristinis režimas mūsų nemokė. Tik „su mumis arba prieš mus“, „geras arba blogas“, „balta arba juoda“.
Todėl Lietuva susipriešino. Alkoholikas Lietuvoje vietoje būtinos pagalbos sulaukia tik visuomenės paniekos ir pasmerkimo. Ir grimzta giliau.
O ar apskritai įmanoma lietuvius išmokyti gerti saikingai? Kultūringai? Įmanoma. Tačiau kai kalbame apie kultūrinius pokyčius, reikia laiko. Kultūra keičiasi ne per metus ir ne per du. Žmonės natūraliai nori tapti geresniais, supratingesniais, kultūringesniais – vakarietiškais europiečiais. Todėl turime palikti jiems tokią galimybę, tokias sąlygas, kuriose svarbiausia kuo daugiau žinoti, kuo daugiau suprasti ir turėti teisę pasirinkti norimą sprendimą.
Alkoholis Vakarų valstybėse yra natūrali pramogų dalis, turinti savo gražiąją, viliojančią pusę, bet ir blogąją, kai prarandamas saikas. Italija, Prancūzija, Ispanija ir jų pajūrio restoranai, visame pasaulyje šlovinamas Europos vynas ir gastronomijos paveldas. Ar tai blogis? Nepanašu. Su sąlyga, kad išmoksime taip gyventi.
Galime ir toliau skaičiuoti, kiek kas išgeria – kiek čekai išmaukia alaus, kiek – škotai viskio arba kiek, atvykę į Estiją, alkoholio priliuobia suomiai. Vis dėlto daug svarbiau nei ši statistika blaiviai vertinti alkoholinius gėrimus kaip reiškinį – nedaryti iš to demono. Antraip motyvai, turintys skatinti blaivybę, tik sukels žmonių pasipiktinimą - nieko nėra kvailiau kaip iš konteksto ištraukti argumentai, kuriais bandoma visiškai atgrasinti nuo svaigalų.
Žmonės turi išmokti gyventi kitaip – ir ne tik požiūrio į alkoholį – saikingo, kultūringo jo vartojimo. Reikia mokyti jaunimą ir pagarbos moterims, kelyje – pagarbos kitiems vairuotojams, apskritai – pagarbos kitiems žmonėms, tolerancijos kitokiam požiūriui ir kito žmogaus pasirinkimui.
Didžiausią įtaką vaikams, kurie kažkada pasakys „taip“ arba „ne“ alkoholiui, daro ne valstybė, reklama, o tėvai, bendraamžiai. Ypač paauglystėje. Todėl labai svarbios yra ir visuomenės nuostatos. Ir kai deklaruojamo visiško alkoholio neigimo fone realybėje elgiamės kitaip – šį farsą pamato ir jaunimas. Ir jo nepriima. Tačiau jei kalbėsime apie atsakingą alkoholio vartojimą ir bent jau stengsimės taip ir elgtis – toks pavyzdys bus priimtinas ir rezultatų nereikės ilgai laukti.
Todėl esu įsitikinęs, kad ne suabsoliutinti tabu padės įveiki alkoholizmo problemas, o racionalus šio reiškinio įvertinimas, supratimas ir palaipsniui ateinantys kultūriniai pokyčiai.
Andrius Jaržemskis yra UAB „Smart Continent“ partneris.
