Tačiau kas, kaip ir kodėl – juk tokį referendumą ką tik turėjome – ar galva daužyti sieną vėl? Anaiptol. Manau, vos vienu gan paprastu konstitucijos pakeitimu įmanoma referendumo sėkmė ir per 9, 6 ar net 4 mėnesius.
Įžanga ilgoka, nekantraujantiems – siūlymas pabaigoje.
Pirmiausia apie dramblį kambaryje, kurio niekas nepastebi. Parodoksalu, kad lietuvių tauta pastaruoju referendumu netapo globali de jure, nes lietuvių tauta tapo globali de facto. Iš, konservatyviai skaičiuojant, išvykusių 600 tūkstančių lietuvių balsavo tik apie 53 tūkstančiai, kas tėra 9 proc.. Kodėl išvykusiųjų skaičius svarbus – todėl, kad tai ketvirtadalis balsavimo teisę turinčių piliečių nykstančioje Lietuvoje. Tokiam dideliam skaičiui nesinaudojant balsavimo teise, beveik neįmanomi legitymūs referendumai dėl praktiškai nesusidarančio realaus kvorumo (minimalus skaičius dalyvaujančių, dažniausiai tai 50 proc. nuo visų, turinčių teisę balsuoti). Bet kokie mažiausi nesutarimai tarp partijų ar kitaminčių grupių tampa nebe referendumo, o veto teise. Mažos grupės menkais balsų kiekiais įgyja teisę tiek balsuoti prieš, lyg vetuojant, tiek sabotuoti – raginant nedalyvauti referendume apskritai.
Iliustracijos dėlei – Airija turi vieną didžiausių diasporų pasaulyje. Istoriškai vien JAV gyvena penkis kartus daugiau airiškų šaknų turinčių žmonių nei pačioje Airijoje. Jei, kaip pagal Lietuvos įstatymus, jie visi galėtų turėti pilietybę ir balsavimo teisę, tai, manau, suprantate kokia tikimybė, kad ateitų 50 proc. balsavimo teisę turinčių žmonų į rinkimus ar referendumus. Galbūt todėl Airija išvykėliams ir neleidžia balsuoti – rinkimų teisę turi tik gyvenantys Airijoje. Tiesa, kaip tik šiais metais bus organizuojamas referendumas tam, kad užsienyje gyvenantys taip pat galėtų balsuoti. Didelę diasporą turintis Izraelis, jo premjeras taip pat ragina leisti balsuoti užsienyje gyvenantiems. Jungtinėje Karalystėje leidžiama emigrantams balsuoti tik 15 metų nuo išvykimo, tačiau planuojama, kad toks apribojimas bus panaikintas.
Grįžkime prie Lietuvos. Lietuvos šaknis turinčių pasaulyje skaičiuojama apie 1 milijonas, galbūt dvigubai ar trigubai daugiau, bet iki airių būtų vis tiek toli. Tačiau išvykusių gimusių Lietuvoje vien nuo 1992 metų yra apie 600 tūkstančių. Pasaulinėje emigravusių procentinės išraiškos lentelėje atnaujinus duomenis Lietuva būtų ko gero pirmoje vietoje. Todėl gali atrodyti, kad Lietuva negali net dairytis į kitas šalis pavyzdžio, kurio tinkamo galbūt ir nėra. Reikia sukurti modernų požiūrį į pabirusius piliečius ir jų dalyvavimą balsavimuose – padėti tiems, kurie renkasi artimesnį santykį ir nevarginti tų, kurie renkasi atokesnį santykį su Lietuvos valstybe.
Kam tokia ilga įžanga? Atkreipti dėmesį į išskirtinį pasaulyje atvejį, kai maža šalis yra tarp sparčiausiai nykstančių ir emigruojančių šalių, mažėjimas prognozuojamas ir ateityje. Trumpalaikiai pagerėjimai nepaneigia ilgalaikių tendencijų, ir net optimistiniu scenarijumi prognozuojama, kad 2100 metais Lietuvoje bus tik 2.1 mln gyventojų. Net pažangioms šalims kaip Japonija niekaip nepavyksta pakeisti demografijos tendencijų. Rašant LR Konstituciją apie tokius kraštutinius reiškinius niekas nebūtų ir pagalvojęs, tačiau praėjus beveik 30 metų, galbūt reikėtų suderinti Konstituciją naujoms realijoms.
O realija yra apytiksliai tokia, kad atmetus politiškai neaktyvius emigrantus – apie 600 tūkst. iš balso teisę turinčių apie 2.5mln. – išeina, kad rinkėjų aktyvumas 2019 metų prezidento ir referendumų balsavimuose buvo rekordinis ir nusileistų aktyvumu tik 1993 metų prezidento rinkimams (žiūrėkite grafiką žemiau). Apytiksliais skaičiavimais atmetus emigrantus, aktyvumas 2019 prezidento rinkimuose buvo 76 proc., 1993 metais aktyvumas buvo 79 proc., o referendume dėl stojimo į ES buvo 70 proc. (nors vyko dvi dienas su kitomis naudomis). Taip skaičiuojant aktyvumas būtų taip pat panašesnis į Estijos, kur tokios didelės emigracijos nebuvo, nors šalies pilietinė struktūra visgi gan panaši.
Skaičiuojama labai apytiksliai, imamas vidurkis, kad kasmet nuo 1992 metų išvyko apie 23 tūkst. žmonių, 2019 metais pasiekiant viso apie 600 tūkst. Jei iš rinkėjų skaičiaus išminusuotume neaktyvius emigrantus, tuomet referendume dėl pilietybės išsaugojimo gautume 50.63 proc. „TAIP“ balsų nuo balsavimo teisę turinčių ir referendumas būtų ir įvykęs ir „TAIP“ laimėjęs.
Žinoma, iš emigravusių balsavimo teisės atimti negalima, kaip ir iš bet kurio kito piliečio. Tačiau, kaip ir kitose minėtose šalyse, reikia užtikrinti, kad teisiniai ir politiniai mechanizmai veiktų pilnai ir būtų realistiškai gyvybingi. Kaip praktika parodė, net pačiu aktualiausiu klausimu balsavo tik apie 9 proc. išvykusių. Tai labai aiškus faktas, rodantis, kad išvykę piliečiai gyvena sudėtingus gyvenimus kituose kraštuose ir laikyti juos visus priverstinai kvorumo dalimi yra netvaru.
Todėl siūlau sutvarkyti apdulkėjusį rinkėjų sąrašą. Tikslas – veikiantis balsavimo teisę turinčių asmenų sąrašas, kuris rinkėjų kvorumą padarytų gyvybingą ir efektyvų.
Šiuo metu į rinkimų sąrašą įtraukiami visi LR piliečiai, kuriems sukanka 18 metų. Ir iškart po mokyklos emigravę bei 30 metų gyvenantys svečioje šalyje, ir tie tolimi tolimi palikuonys Pietų Amerikoje, kurie gavo Lietuvos pilietybę per savo proprosenelius, nes gali be vizos gyventi ES, nors galbūt nė vienas nėra niekada balsavęs, nieko nežino apie rinkimus ir net jei ką nors žinotų – vis tiek nerūpėtų balsuoti. Tokių, pavadinkime, rinkėjų „zombių“, kurie formaliai yra registruoti ir reikalingi kvorumui, bet dažniausiai bus neaktyvūs, kaip jau rašiau aukščiau, yra labai daug ir jų, atrodo, dar daugės. Jokiu būdu nesiūlau atimti iš jų balsavimo teisės, bet siūlau detalizuoti, kas turi rinkimų teisę ir kas gali bet kuriuo metu gauti rinkimų teisę. Tiksliau – visi ir toliau turėtų rinkimų teisę, bet į rinkimų sąrašus automatiškai nepatektų „zombiai“ – ypač atitolę nuo Lietuvos reikalų piliečiai.
Tai įgyvendinti būtų galima naudojantis LR Konstitucijos 148 straipsniu – 2/3 visų Seimo narių, du kartus balsuotų su trijų mėnesių pertrauka už 34 LR Konstitucijos straipsnio pakeitimą žemiau.
34 straipsnis
Piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę.
Galėtų būti patikslintas taip:
34 straipsnis
Rinkimų teisę turi piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, ir, pateikę asmens dokumentą pareiškia norą balsuoti, arba per paskutinius 5 metus yra:
1) dalyvavę bent vienuose rinkimuose ar referendume valstybės lygmeniu;
arba
2) mokėję su darbo santykiais Lietuvoje susijusius mokesčius.
Tokiam pakeitimui reikėtų 94 Seimo narių pritarimo ir galėtų būti įgyvendinamas per 4 mėnesius. Šį Seimo narių skaičių lyg ir neturėtų būti sunku surinkti, nes beveik visos politinės jėgos pritaria pilietybės išsaugojimui, o po įvykusio referendumo rezultatų paremti tokį įstatymą turėtų būti dar daugiau motyvacijos.
Įstatymo pakeitimo siūlymas apima pagrindines aktyvių piliečių grupes ir nėra diskriminuojantis ar sunkiai įgyvendinamas – visa reikalinga informacija jau yra vos keliose duomenų bazėse. Toks patobulinimas padėtų išvengti kvorumo aklavietės tiek dėl emigracijos, tiek dėl kitų priežasčių visiškai neaktyvių piliečių. Yra nemažai atvejų, kai informacija apie rinkėjų deklaruotą gyvenamąją vietą nėra tiksli arba kai piliečiai ilgus metus gyvena užsienyje, bet yra registruoti Lietuvoje, atleisti nuo PSD mokesčio arba PSD mokestis nurašomas. Aukščiau minėtas patobulinimas taip pat neužkirstų kelio demokratiškai saviraiškai, nes pilietis galėtų ir rinkimų dieną užsiregistruoti balsuoti – panašiai yra ir dabar balsuojantiems užsienyje ar ne savo apylinkėje Lietuvoje. Pagrindinių grupių automatiškas įtraukimas neleistų kvorumo sumažinti iki pavojingos ribos. Tikėtina, atnaujintas rinkėjų sąrašas būtų nebe 2.5mln, o apie 1.8mln.
Receptą belieka išbandyti diskusijose ir teikiant įstatymo projektą.
Andrius Kasparavičius yra IT specialistas ir visuomeninkas iš Londono.
