Iš esmės pagrindinė, nuo seniausių laikų žinoma žiniasklaidos funkcija – kuo platesniam žmonių ratui pateikti objektyvią informaciją. Jei Lietuvoje dėl objektyvumo dar būtų galima ginčytis, tai dėl informacijos trūkumo – niekaip.
Kur kas svarbesnis klausimas, kodėl, turėdami tiek daug informacijos, vis dar nieko nežinome? Ogi viskas labai paprasta. Informacijos kiekis nėra tiesiogiai proporcingas jos kokybei.
Laikai pasikeitė ir žiniasklaidai nebeužtenka vien pateikti informaciją. Jai pirmiausia reikia mūsų, skaitytojų, dėmesio, todėl, kad ir kaip būtų liūdna, kartais susiduriame su pernelyg paviršutiniška komunikacija – aštriomis antraštėmis, liepsnojančiomis naujienomis, emociškai sujaudinančiais klausimais be atsakymų ir kt.
Tinkamai pateikto objektyvaus turinio kaip svarbiausio žiniasklaidos objekto iškilimas kol kas švysčioja tik tolimame horizonte. Kita vertus, ko gero, tūlam lietuviui kur kas įdomiau pasklaidyti kriminalų puslapius nei pasigilinti į naujo perspektyvaus verslo galimybes. Na, bet tai jau kita tema.
Turime daugybę su šiuo fenomenu dirbančių institucijų, kurios nesuteikia jokios arba tik labai minimalią, kartais pavėluotą informaciją.
Šiandien turim tai, ką turim. Be kelių malonių išimčių, kai lietuviai žurnalistai išvyko į karštąsias zonas ir ėmėsi skelbti objektyvią (tiek teigiamą, tiek neigiamą) informaciją tiesiogiai iš pabėgėlių stovyklų, turime daugiau triukšmo, gūžčiojimo ir bauginimo. Žiniasklaida pasiekė savo – pateikė jai naudingus (daugiausia dėmesio pritraukiančius) faktus ir privertė visus mąstyti bei klausti: „Kas dabar bus?“
Atsakymą į šį klausimą jau tikimasi išgirsti nebe iš naujienų portalų, laikraščių ar televizijos laidų, o iš už tai tiesiogiai atsakingų valstybinių institucijų: pabėgėlių centrų, Užsienio ir Vidaus reikalų ministerijų, ambasadų, pačios Europos Sąjungos (ES) ir t. t.
Ką iš jų girdime? Ogi visiškai nieko. Turime daugybę su šiuo fenomenu dirbančių institucijų, kurios nesuteikia jokios arba tik labai minimalią, kartais pavėluotą informaciją. Iš esmės turime nekokybiškai atliktą komunikacijos specialistų darbą arba tokio specialistų nebuvimo problemą.
Negebėjimą tvarkytis su krizėmis. Krizių komunikacija – štai ko reikėtų mokyti mūsų universitetuose, būtent komunikacijos specialistus turėtų graibstyte išgraibstyti valstybinio sektoriaus institucijos. Kita vertus, jokiu būdu negalima sakyti, kad tokių specialistų trūksta. Jų yra, tik jie sėkmingai sukasi privačiame sektoriuje.
Tie, kurie dirba su įmonių komunikacija, puikiai žino, kad jų darbas visada viską žinoti ir būti bent vienu, o dar geriau – visais trimis žingsniais priekyje. Pagrindinis komunikacijos specialisto darbas – planuoti. Nuspėti, kokie bus komunikacijos veiksmai, jei viskas vyks taip, kaip norėtųsi.
Taip pat planuoti „o ką, jeigu?“ situacijas. T. y. turėti bent kelis krizinio plano „B“ ar net „C“ variantus. Kalbant apie pabėgėlių situaciją, juk nebuvo taip sunku nuspėti žmonių reakcijas ir kilsiančius klausimus, tiesa? Nejaugi taip sudėtinga imti ir papasakoti, kas yra pabėgėliai, nuo ko jie bėga, kodėl mes turime jiems padėti, kur juos priimsime, kaip jie bus integruojami ir t. t.?
Visuomenė susidaro tokią nuomonę, kokią jai pateikia, todėl tik nuo atsakingų institucijų priklauso, ką galvos žmonės.
Tai paprasti klausimai, į kuriuos atsakymą pateikti gali bet kuris Pabėgėlių priėmimo centro darbuotojas. Juk jiems darbas su prieglobsčio prašančiaisiais yra kasdienybė. Priemonių taip pat begalė – pradedant socialiniais tinklais bei tinklaraščiais ir baigiant tuo itin susidomėjusia žiniasklaida, kuri mielu noru išklausys ir paskelbs informaciją.
Juk tuomet, kai klausimą užduoda žurnalistas, nepasakojame to, ko jis neklausia, o dažnu atveju to, kas yra labai svarbu, jis gali ir nepaklausti, nes šiandienio žurnalisto tikslas kitoks – sensacija. Kartais bet kokia kaina. Visuomenė susidaro tokią nuomonę, kokią jai pateikia, todėl tik nuo atsakingų institucijų priklauso, ką galvos žmonės.
Negalime sakyti, kad mūsų valstybinės institucijos visai nekalba. Jos kalba, bet tiek nedaug ir taip retai, kad jų pateikiamos žinios paprasčiausiai pasimeta begaliniame informacijos sraute. Be to, jos ima kalbėti pernelyg vėlai – tada, kai problema tampa itin opi ir staiga ją reikia spręsti. Tada – kai jų klausia, traukia po žodelytį.
Kitaip sakant, komunikacija neplanuojama iš anksto, o vykdoma čia ir dabar – prispyrus reikalui. Dauguma institucijų nė neturi socialinių tinklų paskyrų, ką jau ir kalbėti apie pasenusį informacijos skleidimą perkamais straipsniais, kurių niekas neskaito. Kita vertus, ši problema egzistuoja ne vien Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse ir net pačioje Europos Sąjungoje (ES) kaip didžiulėje institucijoje su nemenku biudžetu. Ar kada nors teko girdėti visapusiškai situaciją Europoje paaiškinančią ES nuomonę pabėgėlių klausimu? Ko gero, ne.
Vis dėlto gerų pavyzdžių mūsų šalyje esama ir jų toli ieškoti nereikia. Vienas puikiausių – Lietuvos policija. Pareigūnai mielai dalyvauja televizijos ir radijo laidose, aktyviai komunikuoja socialiniame tinkle „Facebook“, su kasdieniu policininkų darbu supažindina ilgametėje laidoje „Farai“ ir t. t.
Nieko keisto, kad pastaraisiais metais pasitikėjimas policija auga. Kodėl tokiu pavyzdžiu negalėtų pasekti ir kitos valstybinės institucijos, pavyzdžiui, minėtasis Pabėgėlių priėmimo centras?
Tarkime, kodėl internete, iš kurio šiandien dauguma gauname visą reikiamą informaciją, negalėtų atsirasti informacinė grupė su paaiškinimais, kiek, kur ir kokių pabėgėlių atvyks, kokie integracijos etapai bus vykdomi, pasakojamos sėkmingos ir nelabai čia jau gyvenančių pabėgėlių istorijos, supažindinama su atvykstančiaisiais ir t. t.
Kad visuomenė suprastų, jog pabėgėliai mūsų šaliai gali atnešti daugiau naudos nei problemų, tereikia tik vaizduotės ir tuo užsiimančių žmonių. Žinoma, visada galima kaltinti biudžetą, bet juk ir minėtasis gerasis „Ginti. Saugoti. Padėti.“ pavyzdys jį turi skylėtą. Jei norėsime, pasiteisinimų visada atrasime. Neišspręstų problemų taip pat.
Šiandien galime džiaugtis, kad per 25 nepriklausomybės metus pažengėme tiek, kad informacija egzistuoja ir nors ir su spragomis pateikiama visuomenei. Juk pasaulyje vis dar esama šalių, kurios negali pasigirti net ir palyginti laisva žiniasklaida, kur vis dar veikia griežta cenzūra, daug propagandinės informacijos ir t. t.
Džiaukimės vis gerėjančia situacija ir nepamirškime, kad komunikaciją kasdien galima dar šiek tiek pagerinti. Tereikia tiek nedaug – kalbėtis ir dalytis žiniomis.
Andrius Kasparavičius yra UAB „Komunikacija ir konsultantai“ vykdomasis direktorius
