Garsusis Mario Draghi, buvęs Europos Centrinio Banko Prezidentas, prieš kelias dienas paskelbė, kad „koronaviruso pandemija yra potencialiai biblinio masto žmogiškoji tragedija“ – daug kam gresia prarasti gyvybę, bet daug kam taip pat gresia prarasti ir įprastą gyvenimo būdą, ekonominį pamatą po kojomis.
Atrodo, kad šį kartą biblinio masto ekonominę krizę žadama išspręsti biblinio masto pinigų „tvanu“.
Mobilizuojami milžiniški, trilijoniniai finansų resursai (JAV, ES, Vokietija, etc.), planuojamos įvairios schemos, kaip tie sukelti resursai bus panaudoti.
Ši krizė skiriasi nuo 2008-2012 metų globalios finansų krizės pirma tuo, kad šį kartą net ir Europos Sąjunga planuoja nuo pat pradžių didžiuliais finansiniais resursais „užlieti“ krizės paveiktas ekonomikas. Praėjusį kartą ES tai pradėjo daryti tik 2012 metais, po M.Draghio garsiosios, finansų rinkas nuraminusios frazės.
Taigi, atrodo, pinigų (likvidumo) šiai krizei įveikti tikrai nepritrūks.
Esminis klausimas yra tik vienas – ar tie pinigai bus protingai ir efektyviai panaudoti, ir ar po metų neturėsime tokios situacijos, kad ir valstybės bus paskendusios naujose milžiniškose skolose (Lietuvos skola gali nuo dabartinių 35 proc. BVP išaugti iki daugiau nei 50 proc. BVP), ir ar nebus didelė dalis verslo arba prasiskolinusi, arba jau ir bankrutavusi.
Todėl labai svarbu, kaip tie milžiniški finansiniai resursai bus panaudoti, kaip jie pasieks realią ekonomiką ir kaip jie padės verslui (pabrėžiu – verslui) atlaikyti šią krizę.
Šiuo metu svarstomos ir tvirtinamos įvairios schemos, kaip šie pinigai artimiausiu metu bus panaudoti. Bent keletą ryškiausių pavyzdžių galima nesunkiai įvardinti.
Jungtinėse Amerikos Valstijose planuojama, kad valdžia kiekvienam žmogui, iki pandemijos uždirbusiam mažiau nei 75.000 dolerių per metus, skirs vienkartinę 1200 dolerių išmoką. Tokia schema M.Friedmano dar 2012 metais yra pavadinta „sraigtasparnio pinigais“, nes žmogų šie pinigai pasiektų be jokių tarpinių institucijų, taip, lyg koks helikopteris ar dronas jam tuos pinigus atneštų į namus. Šiek tiek vėliau aptarsiu plačiau, kodėl, mano įsitikinimu, šiuo metu tokia pinigų panaudojimo schema nebūtų efektyvi.
Lietuvoje valdžia taip pat skelbia jau žinomus paramos verslui sprendimus: valdžios subsidijos atlyginimų mokėjimui verslo prastovų laikotarpiu, mokestinės atostogos, lengvesnė prieiga prie kreditinių resursų. Tam, kad būtų galima tai finansuoti, žadama skolintis iki 5 mlrd. eurų. Premjeras ir finansų ministras grasina, kad paramą gaus tik tas verslas, kuris išsaugos darbo vietas. Verslo bendruomenė skundžiasi ir nuogąstauja, kad vien tokios paramos jiems neužteks ir jau dabar arba atleidinėja darbuotojus, arba ruošiasi bankrotui. Ekonomistas V.Navickas siūlo verslui suteikti ir „kredito bei nuomos atostogas“ tam, kad verslo šios pastoviosios išlaidos nepriverstų bankrutuoti arba nepakeliamai prasiskolinti. Tačiau nekilnojamo turto verslas susiraukęs žiūri į tokius pasiūlymus, nes nenori pandemijos naštos persikelti ant savo pečių.
Štai tokiomis aplinkybėmis, kai lyg ir žadama, kad krizės įveikimui nepritrūks pinigų, verta stabtelėti ir greitai apsispręsti, kokia krizės įveikimo filosofija ir kokios efektyviausios pinigų paskirstymo schemos labiausiai padėtų išvengti bankrotų bangos.
Todėl labai svarbu, kaip tie milžiniški finansiniai resursai bus panaudoti, kaip jie pasieks realią ekonomiką ir kaip jie padės verslui (pabrėžiu – verslui) atlaikyti šią krizę.
Apie krizės įveikimo filosofiją
Akivaizdu, kad ši krizė yra kitokia nei 2008-2012 metų krizė. Tada griuvo didieji pasauliniai bankai, išsigandusios užsidarė tarptautinės finansų rinkos, nei valstybės, nei verslas negalėjo pasiskolinti reikalingų lėšų, verslas ėmė dusti be finansinių resursų ir prasidėjo bankrotų banga. Dabar jokių panašių problemų nėra, tiesiog visiškai sveikas verslas yra priverstas užsidaryti dėl įvesto karantino, nes karantinas yra vienintelė priemonė pandemijai įveikti. Toks užsidaręs ar uždarytas verslas negauna savo standartinių pajamų ir tai gali jį priversti skelbti bankrotą, jeigu jis jau dabar nepamatys aiškesnės ilgalaikės perspektyvos. Bandant tą perspektyvą apibrėžti, pirmiausia reikia aiškiai įvardinti, su kokiomis problemomis Lietuvos verslas per artimiausius metus susidurs. Tos problemos gali būti skirtingos skirtingam verslui, todėl valdžios parama irgi privalo būti skirtinga skirtingoms grupėms bei remtis skirtinga filosofija.
Nesigilinant į detales, galima aiškiai išskirti 3 skirtingas verslo grupes, kurios patirs skirtingų problemų, ir kurioms iš valdžios reikia skirtingų, jų specifikai pritaikytų priemonių.
Sąlygiškai išskiriu 3 verslo ir problemų grupes:
a) Dėl karantino „uždarytos pasiūlos“ verslas ir jo problemos: dėl valstybės mastu paskelbto karantino daugelis verslų yra tiesiog uždaryti: maitinimo, viešbučių, grožio paslaugų, rekreacijos, kultūros paslaugų verslai. „Euromonitor International“ skelbia, kad tai apima 268 tūkst. arba daugiau nei 20 proc. visų dirbančiųjų. Toks verslas nebegauna jokių pajamų, nes jo produktų ar paslaugų pasiūla yra tiesiog „uždaryta“.
b) Dėl karantino „atidėtos paklausos“ problemos: paskelbus karantiną, pajamas praranda ne tik tie verslai, kuriuos karantinas tiesiog „uždarė“, bet ir tie, kurių paslaugoms ar prekėms paklausą išsigandę vartotojai tiesiog „atidėjo“. Tas, kas planavo kovo ar balandžio mėnesį pirkti automobilį, naujus baldus ar naują kostiumą, to dabar nedarys, nes nenori lankytis ten, kur gali būti daugiau žmonių. Bet suplanuotą automobilį, baldus ar kostiumą toks vartotojas (jeigu per tą laiką nepraras pajamų) įsigis, kai tik bus atšauktas karantinas.
c) Neramių išorės rinkų problemos: akivaizdu, kad visose rinkose, taip pat ir Lietuvos eksporto rinkose, yra nemažai nerimo. Eksportuojančiam verslui laikai yra neramūs, bent jau tol, kol nepaaiškės ne tik prognozės, bet ir realios globalių rinkų tendencijos.
Taip suskirsčius gresiančias verslo problemas, akivaizdu, kad b) ir c) grupių verslo problemos bus tikrai mažiau skausmingos, nei a) grupės problemos.
Be abejo, prognozuoti pandemijos eigą ir kiek laiko tęsis karantinas Lietuvoje kol kas yra visiškai beviltiškas užsiėmimas, bet šiame tekste laikysimės ekspertų įvardintos nuostatos, kad ši pandemijos banga atslūgs iki gegužės pabaigos.
Tokiu atveju akivaizdu, jog jau pradedant liepos mėnesiu b) grupei „atidėta paklausa“ gali pavirsti „pokarantininės paklausos“ bumu, kai labai sparčiai išaugs tų pačių automobilių, baldų, drabužių ir kitų ne kasdien vartojamų prekių pirkimai. Todėl šiuo metu tiems verslams, kurie patiria „atidėtos paklausos“ problemų, iš valdžios reikia tik laikinų paramos priemonių: pirmiausia mokestinių atostogų ir galbūt lengvatinių kreditų. Nes didelė tikimybė, kad pasibaigus šiam karantinui, jie savo pardavimų apyvartomis labai greitai įveiks tą „atidėto vartojimo“ atsilikimą.
b) ir c) grupių verslo problemos bus tikrai mažiau skausmingos, nei a) grupės problemos.
Tiems c) grupės verslams, kurie savo prekes ar paslaugas parduoda eksporto rinkose, o jose šiuo metu nuotaikos nėra ramios, sunku kaip nors ypatingai padėti, nes jie priklauso nuo situacijos tose eksporto rinkose. Galime tik paguosti, kad didžiosiose rinkose: Vokietijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje valdžios skelbia didžiulės paramos ekonomikai programas ir, tikėtina, kad tokios priemonės maksimaliai išsaugos ir paklausą Lietuvoje pagamintoms prekėms ar paslaugoms.
Apie paramos filosofiją tam verslui, kurio pasiūla karantino metu yra tiesiog „uždaryta“
Dabar belieka aptarti pirmąją a) grupę, tą, kuri karantino metu yra tiesiog uždaryta, nes siekiant išvengti socialinių kontaktų, jų paslaugomis karantino metu valdžia draudžia naudotis. Dar kartą galima pakartoti, kad maitinimo, viešbučių, grožio paslaugų, rekreacijos, kultūros paslaugų verslas šiuo karantino laikotarpiu yra praktiškai uždarytas.
Šių verslų pajamos yra praktiškai nulinės, o ir pasibaigus karantinui gali būti, kad žmonės dar kurį laiką vengs buriuotis ir neskubės sugrįžti į restoranus, kino teatrus ar sporto klubus. Be to, yra didelė tikimybė, kad šių metų vasarą pandemija nurims laikinai tik tam, kad po metų jos banga vėl atsinaujintų. Kitaip sakant, yra didelė tikimybė, kad karantinas kažkada vėliau bus vėl atnaujintas ir tai šios grupės verslui tenka taip pat vertinti, planuojant savo ateitį.
Štai šios grupės verslui šios krizės laikotarpiu ir yra reikia ypatingos valstybės paramos bei rūpesčio, paremto aiškia jų problemų kilmės ir tinkamos paramos filosofija.
Pirmiausia reikia aiškiai įvardinti, kad šios verslo grupės šiandieninės problemos kyla ne todėl, kad jie ką nors blogo iki šiol buvo darę: dauguma jų darė gerą, sveiką verslą, turėjo gerą, stabilią paklausą, nebuvo prasiskolinę, neišlaidavo į kairę ir dešinę. Šiandieninės jų problemos kyla tik dėl to, kad vienintelis kovos su pandemija būdas kol kas yra ne kokia nors dar neatrasta vakcina, o tik visuotinis karantinas. Karantiną įvedė nacionalinė valdžia (ir teisingai padarė), tačiau to pasekmės yra dvejopos: viena vertus, karantinu yra apsaugomi žmonės, ir tai – bendras visos visuomenės rūpestis, kaip padėti žmonėms nepatirti sveikatos „nuostolių“, kita vertus, dėl įvesto karantino didelius nuostolius patiria daugelis a) grupės verslų ir visuomenei turėtų rūpėti, kaip šios grupės verslams neleisti patirti didesnių nuostolių, nei vidutiniškai patirs visa ekonomika.
Štai čia ir iškyla problema: kaip efektyviai ir tinkamai padėti šiam a) grupės verslui. Tai, ką valdžia iki šiol pasiūlė, – subsidijos atlyginimams, mokestinės atostogos, lengvatiniai kreditai – yra gerai. Bet to nepakanka, nes yra dar ir pastovieji verslo kaštai – kredito ir nuomos įmokos, kurių, nenorėdamas prasiskolinti, verslas negali dengti iš naujų kreditų (kad ir lengvatinių), o su šių įmokų „atostogomis“ gali nesutikti kad ir nekilnojamo turto nuomotojai. Be to, tokia valdžios parama yra susieta su verslo įsipareigojimu bet kokiomis aplinkybėmis ilgą laiką išsaugoti darbo vietas, o jei ne – tai valdžia grasina, kad baus už tariamą nesąžiningumą (keistas valdžios grasinimas ir taip krizės grėsmių pergąsdintam verslui!).
Valdžiai norint tinkamai padėti šiems verslams, nedelsiant reikia sutarti dėl to, ką būtų galima pavadinti šio verslo problemų kilmės filosofija.
Vyriausybės konstitucinė prievolė dėl šių verslų yra tiesiog teisingai atlyginti jų nuostolius, kuriuos jie patirs karantino metu.
Šie verslai dabar negauna pajamų ir patiria nuostolius tik todėl, kad vardan visuomenės naudos, valdžios sprendimu yra įvestas karantinas. Kitaip sakant – jų pasiūla šiuo metu yra „uždaryta“. Jie negauna pajamų. Ir visa tai vyksta dėl valstybės paskelbto teisingo sprendimo – įvesti visuotinį karantiną. Tokiu atveju valstybė turi elgtis lygiai taip, kaip ir tais atvejais, kai dėl valstybei svarbių priežasčių visuomenės poreikiams valstybė perima kokią nors privačią nuosavybę, – ji turi ją išpirkti (kitaip sakant, padengti tos nuosavybės savininko patiriamus nuostolius). Vokiečiai karo metu, rekvizuodami savo kariuomenės reikmėms lietuvio valstiečio arklį, jam išduodavo skolos raštelį. Dabar vyksta karas su pandemija. Vardan to valstybės vardu yra uždaromi verslai (laikinai „rekvizuojami“). Taigi ir šiuo atveju, kai dėl visuomenei svarbių tikslų (karo su pandemija) valstybė įveda karantiną ir dėl to dalis verslų valstybės sprendimu yra uždaromi, pati valstybė turi tiesiog rasti būdą kaip tokiam verslui efektyviausiu būdu atlyginti jo patiriamus nuostolius. Bent jau tokiu mastu, kad jo patiriami nuostoliai nebūtų didesni nei vidutiniškai visų kitų verslų.
Ir štai čia iškyla paprasta mintis – o kodėl toks „karantino uždarytas“ verslas negalėtų gauti iš valstybės to, ką vadinu „karantino paketu“, tai yra tokios finansinės paramos/subsidijos, kuri jam atlygintų dėl karantino patiriamus nuostolius. Ir tada nereikėtų aiškintis, kokia dalis valstybinės subsidijos turi būti skirta atlyginimų mokėjimui, ir ką tokiam verslui daryti su pastoviais kaštais – prašyti lengvatinio kredito jų padengimui ar prašyti „atostogų“ šiems kaštams. Ir nereikėtų Vyriausybei grasinti verslui, kad šie, gavę subsidiją, privalo būtinai išsaugoti darbo vietas. Vien šis grasinimas rodo, kad Vyriausybės „filosofija“ yra visai netinkama: ji galvoja, kad karantino metu uždarytiems verslams ji gali suteikti „malonę“ ir kažkiek padėti, bet dar keldama papildomas sąlygas (beje, tokias pat sąlygas verslui tuo pačiu metu skelbė ir Rusijos premjeras Michailas Mišustinas).
Tuo tarpu Vyriausybės konstitucinė prievolė dėl šių verslų yra tiesiog teisingai atlyginti jų nuostolius, kuriuos jie patirs karantino metu. Tokius nuostolius valdžia galėtų verslui padengti, kiekvienam iš jų pažadėdama „karantino paketą“, – tai yra tokią valstybės subsidiją, kuri karantino metu leistų šiam verslui turėti tokias pajamas, kokias jis turėjo iki karantino. Tokia subsidija galėtų būti mažinama tiek, kiek vidutiniškai mažėtų visos šalies BVP. O gavęs tokią subsidiją pats verslas spręstų, kiek darbuotojų jam reikia išlaikyti, ir kaip jis padengs savo verslo pastoviuosius kaštus.
Štai tokia valstybinė subsidija galėtų kiekvieną verslą pasiekti kaip lietuviškas „sraigtasparnio pinigų“ modelis. „Sraigtasparnio pinigai“ – ne žmogui, o verslui. Bent jau pradiniame, karantino laikotarpyje. Nes, jeigu tokie „sraigtasparnio pinigai“ šiuo metu būtų skirti žmogui ir didintų jo perkamąją galią, jie nespręstų esminės problemos: šiuo metu krizė kyla ne dėl paklausos ar žmonių perkamosios galios trūkumo, o dėl to, kad dalis verslo negali realizuoti savo „uždarytos pasiūlos“. Norint tikslingai spręsti šią problemą, valstybės sraigtasparnis turi nunešti pinigus ir tikslingai juos perduoti a) grupės verslui, kuris vardan visų mūsų sveikatos yra tiesiog uždarytas. Jie yra paaukoti ar aukojasi vardan mūsų visų ir būtų nedovanotina, jeigu mes nepadėsime jiems išlikti.
Tokie „sraigtasparnio pinigai“ karantino metu uždarytam verslui galėtų tapti ir visos Europos Sąjungos mastu taikomu valstybės pagalbos verslui instrumentu. Ir tai šiuo metu būtų savo rezultatyvumu taiklesnis instrumentas nei Jungtinių Valstijų sprendimas „sraigtasparnio pinigais“ jau dabar aprūpinti JAV piliečius. Tokie „sraigtasparnio pinigai“ europiečiams gal ir bus reikalingi, bet tik po to, kai baigsis karantinas ir kai tiems patiems restoranams, sporto klubams ar grožio salonams reikės maksimalios paklausos.
Andrius Kubilius yra Europos Parlamento narys.
