Antrasis – Astravo AE, kuriuo yra siekiama išlaikyti ir pajungti Lietuvą bei Baltijos valstybes elektros tiekimams iš Astravo AE, tuo pačiu stengiantis išlaikyti Lietuvą bei kitas Baltijos valstybes BRELL sinchronizacinėje sistemoje ir taip sukeliant Lietuvai taip pat labai pavojingų geopolitinių pasekmių.
Abu Kremliaus projektai yra panašūs ir investicijų apimtimis, kurias Kremlius planuoja išleisti tokių projektų realizavimui. Viešai yra skelbiama, kad „Nord Stream 2“ projektas kainuos apie 11 mlrd. USD, o Astravo AE statybos realizavimui Kremlius yra suteikęs 10 mlrd. USD paskolą Baltarusijos valdžiai.
Matydami panašius projektų realizavimo kaštus, turime suvokti, kad Kremlius į jų realizavimą investuoja bei investuos ir panašius didelius politinius resursus.
Visi žinome, kad „Nord Stream 2“ projekto realizavime pats V.Putinas investuoja savo politinį svorį, Kremlius vykdo aktyvią ir matomą lobistinę kampaniją, pritraukdamas į savo pusę ir buvusį Vokietijos kanclerį. Šio projekto įgyvendinimas susilaukia kritiško daugelio tarptautinių ekspertų vertinimo. Tuo tarpu Astravo AE projekto realizavimas vyksta žymiai tyliau tiek iš Kremliaus, tiek ir iš tarptautinės bendruomenės pusių. Bet nuo to šis projektas mūsų ir viso regiono geopolitiniam saugumui darosi ne mažiau pavojingas.
Lietuva vos ne vieniša ginasi nuo Astravo AE. Bendru sutarimu Seime buvo priimtas įstatymas, kuriuo ši elektrinė yra pripažinta nesaugia ir keliančia grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui bei buvo uždrausta visoje Baltarusijoje pagamintą elektrą, tame tarpe ir šios elektrinės, importuoti į Lietuvą ar naudoti Lietuvos elektros sistemą šios elektrinės eksploatacijos reikmėms.
Po šių Lietuvoje priimtų sprendimų Baltarusijos Prezidentas A.Lukašenka visai neseniai nervingai viešai paskelbė, kad jam ekspertai ir Vyriausybė iki šiol nėra pateikę duomenų, kaip Astravo AE bus integruota į Baltarusijos ekonomiką. Ta proga iš pareigų buvo atleistas vienas iš Baltarusijos energetikos vadovų. Tai rodo, kad mūsų priimti įstatymai daro svarbų poveikį šiam, grėsmę Lietuvai keliančiam projektui, tačiau taip pat akivaizdu, kad tokie Lietuvos veiksmai kelia didelį Kremliaus ir Minsko nepasitenkinimą ir Lietuva turi būti pasirengusi didėjančiam spaudimui bei galimam šantažui.
Astravo AE projektas yra pavojingas ne tik tuo, kad jis kelia grėsmę mūsų branduoliniam saugumui, bet ir todėl, kad vardan jo realizavimo Rusija bus žymiai labiau suinteresuota mus išlaikyti rusiškos sinchronizacijos BRELL sistemoje.
Šiuo požiūriu didžiausias pavojus kyla laikotarpyje iki 2025 metų, ir ypač artimiausiais 2019–2020 metais. Šį pavojų kelia tas faktas, kad užsitęsus Baltijos šalių tarpusavio deryboms, taip pat konsultacijoms su Lenkija ir Europos Komisija, nei Baltijos šalys, nei Lietuva iki šiol nėra tinkamai pasirengusios desinchronizacijai nuo BRELL sistemos ir savarankiškam ilgalaikiam elektros sistemų darbui, atsijungus nuo šios sistemos. Pastaruoju metu Kremliui artimoje Rusijos žiniasklaidoje nuolat kartojama žinia, kad Rusija pertvarko savo elektros sistemas pasieniuose su Baltijos valstybėmis ir po 2020 metų Rusija bus pasirengusi atjungti ir desinchronizuoti Baltijos šalių elektros sistemas, nelaukiant, kol mūsų šalys tokiai desinchronizacijai bus visiškai pasirengę.
Dar daugiau – kol lietuviai realiai nepradeda įgyvendinti desinchronizacijos veiksmų (t.y. nepradeda atjunginėti linijų, jungiančių mūsų elektros sistemą su BRELL sistemą), tol mūsų kaimynai lenkai neskuba pažadėti antros linijos į Lenkiją, reikalingos normaliai sinchronizacijai su Vakarais. Priežastis paprasta – Lenkija visai nenori, kad jų anglimis kūrenamoms elektrinėms reikėtų konkuruoti su Astravo jėgaine. Vienintelis argumentas, kuris įtikintų Lenkiją – palaipsnis fizinių jungčių su BRELL sistema atjungimas.
Norint Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims būti tinkamai pasirengusioms savarankiškai dirbti desinchronizuotu nuo BRELL sistemos režimu, reikia ne tik laidų į Lenkiją, bet ir vidinių pakankamų bazinių bei rezervinių elektros generavimo, balansavimo arba kaupimo pajėgumų, taip pat reikia naujų vidinių elektros linijų, kurios leistų garantuoti patikimą tiekimą į Vilnių ir kitus Lietuvos regionus, nenaudojant BRELL žiedo už Lietuvos ribų. Šių techninių projektų vystymui reikia aiškaus plano, su tarpusavyje susietais veiksmais, sutelktų resursų ir efektyvaus realizavimo. Iki šiol tokio visaapimančio plano nematome.
Tai atveria erdvę potencialiam Rusijos šantažui, kai Lietuvai tinkamai nepasirengus stabiliam darbui desinchronizuotu režimu, Kremlius ims gąsdinti Lietuvą, kad po 2020 m. ji bus atjungta nuo BRELL, dėl to tariamai patirs didelių nuostolių, o vienintelė sąlyga tam, kad Lietuvai būtų leista pasilikti iki 2025 metų BRELL sistemoje, bus keliamas reikalavimas įsileisti Astravo AE elektrą į Lietuvos rinką. Tai pasiekęs Kremlius laimės ne tik mūšį, bet ir karą: vėliau, po 2025 metų Lietuvai bus labai sunku nebeįleisti Astravo elektros į Lietuvą, o tai ne tik padarys Astravo AE pelninga, bet ir pririš Lietuvą amžiams prie BRELL sistemos.
Todėl labai svarbu, kad Lietuva būtų tinkamai pasiruošusi tokiam galimam Kremliaus šantažui, kuris gali tapti viena iš svarbių 2019 metų Prezidento rinkimų ar 2020 metų Seimo rinkimų temų. Tokiam galimam Kremliaus šantažui Lietuva turi būti ne tik tinkamai politiškai ir techniškai pasirengusi, bet ir garsiai apie tokį pasirengimą pasakiusi, o tam reikia neatidėliotino dviejų nuostatų įgyvendinimo.
Pirma: jau artimiausiu metu, dar šį pusmetį, Vyriausybė, o taip pat ir Seimas, turėtų padaryti garsų politinį pareiškimą, kad tuo atveju, jeigu Kremlius bandys daryti tokį politinį šantažą, grasindamas jau 2020 ar 2021 metais Lietuvą išjungti iš BRELL sistemos, tuo pat metu gąsdinant elektros kainų Lietuvoje tariamu padidėjimu ar galimu Lietuvos elektros sistemų veikimo nestabilumu, Lietuva ir jos Vyriausybė tokiam šantažui nepasiduos, nes bus tokiam įvykių scenarijui tinkamai pasirengusi.
Antra: Vyriausybė neatidėliodama turi parengti, paskelbti ir pradėti įgyvendinti techninį Lietuvos desinchronizacijos planą. Jis turi susidėti iš keleto labai konkrečių kalendorinių tarpusavyje susijusių veiksmų planų:
-
kaip, kada ir kokias elektros linijas, jungiančias Lietuvos elektros sistemą su BRELL sistema, Lietuva atjungs iki 2021 metų;
-
kokias naujas vidines elektros linijas Lietuva pastatys iki 2021 metų tam, kad Vilniaus miesto aprūpinimas elektros energija nebepriklausytų nuo BRELL sistemos;
-
kokius naujus (arba atnaujintus) generacinius, kogeneracinius, termofikacinius, hidroakumuliacinius, naujos kartos akumuliacinius pajėgumus Lietuva įves į eksploataciją iki 2021 metų tam, kad Lietuva turėtų būtinus savarankiškam veikimui bazinius, balansavimo ar rezervinius pajėgumus, tam kad galėtų jau nuo 2021 metų saugiai dirbti desinchronizacijos nuo BRELL sistemos režimu.
Tik nedelsiant įgyvendinusi šias dvi esmines politines ir technines nuostatas, Lietuva galės nesibaimindama laukti galimo Kremliaus šantažo. Toks pasirengimas visų pirma yra šios Vyriausybės atsakomybė. Norėtųsi tikėti, kad Vyriausybė savo atsakomybę supranta. Tačiau šie politiniai ir techniniai darbai yra tokios ypatingos geopolitinės svarbos, kad apie juos reikia garsiai, atvirai ir neatidėliojant kalbėti ir veikti. Veikti kaip ir iki šiol – politinio konsensuso pagrindu. Nes tyla, delsimas ir politinis susiskaldymas šiuo klausimu yra ir bus naudingas tik Kremliui.
Andrius Kubilius yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
