Reikia atsiminti, kad B.Obama žadėjo pirmiausia perkrauti santykius su Rusija. Kadangi ir Lietuvoje siejamos viltys su stebuklinga „reset“ funkcija, kai paspaudus vieną mygtuką ir „perkrovus kompiuterį“ tikimasi kažko ypač naujo santykiuose tiek su Rusija, tiek ir su Lenkija, verta atidžiau pažiūrėti, kiek sėkminga buvo B.Obamos pastanga perkrauti santykius su Rusija, ir kokio „perkrovimo“ Lietuva iš tikrųjų turėtų siekti savo užsienio politikoje.
Akivaizdu, kad Europoje Jungtinių Valstijų vaidmuo šaltojo karo metais, atlaikant sovietų imperijos pastangas projektuoti savo galią į vis platesnes Europos erdves ar Vakarams po 90-ųjų plečiant europinę stabilumo ir gerovės erdvę į Vidurio ir Rytų Europą, buvo ir lieka ypač svarbus ir neprilygstamas.
Po 2008 m. paskelbta naujoji JAV užsienio politikos doktrina dėl Rusijos, vadinamoji „reset“ arba „santykių perkrovimo“ doktrina, pasiūliusi Rusijai kitokius nei G.W.Busho laikotarpiu santykius, nedaug ką naujo pasiūlė Rytų Europai.
Kažkada, dar 2007 m., „Rusijos sulaikymo strategijoje“ esame suformulavę paprastą tezę: „kuo Europoje daugiau Amerikos, tuo Europoje yra mažiau Rusijos“. Lieku ištikimas šiai tezei ir šiandien. Tai tinka ne tik Europai, viso kontinento prasme, bet ir atskiriems jos regionams.
2000–2004 m. to meto JAV prezidento G.W.Busho proaktyvios užsienio politikos doktrina, pagrįsta neokonservatorių ideologinėmis nuostatomis, lėmė, kad NATO ir ES narėmis tapo Centrinės Europos ir Baltijos valstybės. Tuo metu vyko ir spalvotosios revoliucijos Ukrainoje bei Gruzijoje. JAV lyderystė šiame regione telkė ir Europos pastangas, ir tai keitė regioną, nepaisant to, ką galvojo Rusija.
Po 2008 m. paskelbta naujoji JAV užsienio politikos doktrina dėl Rusijos, vadinamoji „reset“ arba „santykių perkrovimo“ doktrina, pasiūliusi Rusijai kitokius nei G.W.Busho laikotarpiu santykius, nedaug ką naujo pasiūlė Rytų Europai. Perfrazuojant anksčiau minėtą tezę susidaro vaizdas, kad per pastaruosius ketverius metus Rytų Europoje sumažėjo Amerikos, todėl padaugėjo Rusijos.
Nuo pat Rusijos agresijos prieš Gruziją 2008 m. Rytų Europoje matome nuolat stiprėjančią tendenciją, kai traukiantis po šaltojo karo pabaigos plitusiai Vakarų potvynio bangai, ją keičia atoslūgis ir atsirandančią erdvę užpildo vis stiprėjanti Rusijos įtakos banga. Gruzijoje rinkimus laimi Rusijoje turtus susikrovęs B.Ivanišvilis, Ukrainoje oranžinę revoliuciją į kalėjimus sodina ir rusų kalbą antra valstybine skelbia po oranžinės revoliucijos atoslūgio į valdžią sugrįžęs V.Janukovyčius, Moldovoje byra proeuropietiškos koalicijos Vyriausybė, po 2010 m. A.Lukašenkos Baltarusija darosi vis integralesne Rusijos eurazijinės ekonomikos dalimi, Bulgarijoje dešiniųjų valdžia subyra iš karto po to, kai sėkmingai sužlugdo „Rosatom“ reikalingą referendumą, Lietuvoje po rinkimų vis dažnesniais svečiais darosi „Gazprom“ ir „Rosatom“ atstovai.
Pastarieji ketveri metai Rytų Europai nebuvo labai sėkmingi: B.Obamos paskelbta „reset“ politika, sukūrusi Rusijai iliuziją, kad ji gali daryti, ką nori savo įtakos sferoje, ir JAV į tai nesikiš, prie to prisidėjęs Europos nuovargis dėl nesibaigiančios krizės, tos pačios krizės kamuojamos dar nebrandžios Rytų Europos ekonomikos, po praeitų metų demonstracijų Maskvoje nebeslepiamas Kremliaus polinkis autoritariniais veiksmais užgniaužti bet kokius nepasitenkinimo daigelius, baiminantis, kad jie gali peraugti į „arabų pavasarį“, Rusijoje įsitvirtinusi V.Putino valdžia, kuri savo pobūdžiu ir turiniu nesikeis dar gerą dešimtmetį, – visa tai Rytų Europai nežada nieko gero.
Rytų kaimynystėje politikos „perkrovimas“ vyksta, bet ne į tą pusę, į kurią mes norėtume. Tai turime matyti, matyti to priežastis ir turime nebijoti to garsiai įvardinti. Kaip sakė R.Reaganas: „Nebijokite matyti to, ką matote“.
JAV santykių su Rusija perkrovimo politika nepasiteisino ir tai savo veiksmais pripažįsta JAV politikai: nesenos H.Clinton kietos kritinės pastabos apie šiandienės Rusijos pastangas resovietizuoti Rytų Europą, S.Magnickio įstatymo priėmimas JAV Kongrese, svarbiausių JAV demokratijos ir žmogaus teisių organizacijų atsitraukimas iš Maskvos rodo, kad Vašingtonas nebeturi iliuzijų dėl Rusijos dabartinio režimo ir dėl „perkrovimo“ politikos rezultatų.
Tai, kad Vakaruose mažėja iliuzijų dėl Rusijos yra pozityvi „reset“ politikos neplanuota pasekmė, tačiau Rytų kaimynystei neužtenka vien tik to, kad Vakarai praranda iliuzijas kalbant apie Rusiją. Rusija išlieka pavojingas kaimynas Rytų Europai net ir tada, kai Vakarai pereina nuo „reset Russia“ prie „rethinking Russia“ politikos (nuo „santykių perkrovimo“ prie „santykių pergalvojimo“, žr. E.Lucas „Rethinking Russia: The Paradox of Paranoia“).
Rusija išlieka pavojingas kaimynas Rytų Europai net ir tada, kai Vakarai pereina nuo „reset Russia“ prie „rethinking Russia“ politikos (nuo „santykių perkrovimo“ prie „santykių pergalvojimo“
Todėl šiandien, kai kalbame apie savo užsienio politikos viena ar kita kryptimi „perkrovimą“, turime sutarti, kad „perkrovimo“ reikia ne tiek mūsų santykiuose su Rusija, bet ir suvokiant visos Rytų Europos situaciją, įskaitant tą pačią Rusiją. Iš to turi išplaukti ir mūsų politikos Rytų kaimynystėje „perkrovimas“.
Lietuva, artėjant Rytų Kaimynystės Summitui Vilniuje lapkritį, turėtų galvoti ne apie tai, kaip „perkrauti“ savo santykius su Rusija, bet apie tai, ar įmanoma „perkrauti“ Vakarų santykius su visa Rytų kaimynystės erdve. Ir tam reikia vieno: kad Jungtinės Valstijos, nepuoselėdamos iliuzijų dėl „reset“ politikos dėl Rusijos, grįžtų į Rytų Europą, „perkrautų“ savo politiką Rytų Europoje, nebeturėtų vilčių, kad Europa, palikta viena pati spręsti Rytų Europos problemas, pajėgs atlaikyti Rusijos nenuilstamas pastangas sugrįžti į šį regioną. Rytų Europai reikia, kad antroji B.Obamos kadencija prasidėtų nuo JAV politikos Rytų Europoje perkrovimo.
Vakaruose, taip pat ir mums, reikia „perkrauti“ savo pačių požiūrį į Rytų Europą. Vakarų atoslūgiui paliekant tuščią erdvę, kurią užpildo Rusijos įtakos banga, negalima sakyti, kad toks yra pačių rytų europiečių pasirinkimas.
Šaltojo karo metu V.Churchillis, M.Thatcher, R.Reaganas, Jonas Paulius II kovojo už Rytų Europos laisvę ir nesakė, kad jų laisvė yra tik pačių rytų europiečių reikalas. Šiandien Vakarai, įskaitant ir Lietuvą, taip pat turi kovoti už Ukrainą, Moldovą, Gruziją, nenusiplaudami rankų ir nesikratydami atsakomybės.
A.Kubilius yra Seimo opozicijos lyderis
