Kuo jie mane suneramino?
Todėl, kad tuose žodžiuose išgirdau tai, kas mane neramina pastaruoju metu – įsivyravęs gana paviršutiniškas požiūris į „ortodoksinius dalykus“ valstybės finansuose ir ganėtinai neatsargus požiūris, kad ekonominė krizė būtinai bus tik trumpalaikė, ir mes ją išspręsime tik tuo, ką dabar yra būtina daryti, ir kas Vyriausybei nelabai sekasi daryti: šio karantino metu verslo patirtų nuostolių maksimaliu kompensavimu.
Šiandien reikia „daugiau, taikliau ir greičiau“
Iš tiesų, rūpestis mažesniu deficitu ar valstybės skola yra „ortodoksiški dalykai“, nes jie atspindi ilgametę civilizacijos patirtį: yra ortodoksiškai teisinga galvoti, kad gyventi skolon ir labai didelėn skolon yra ne tik finansiškai rizikinga, bet ir nemoralu, nes tai reiškia, kad šios kartos „gyvenimą skolon“ turės apmokėti ne kas nors kiti, bet tik mūsų vaikai ir anūkai. Taip ortodoksiškai iki mūsų mąstė daugelis kartų, taip vis dar mąsto vokiečiai, todėl raginčiau net ir šios ypatingos krizės metu taip lengvabūdiškai neieškoti, kaip pabėgti nuo tokio ortodoksinio požiūrio.
Tai nereiškia, kad pasisakau prieš valdžios pastangas padėti nuo karantino nukentėjusiam verslui. Priešingai, sakau, kad reikia „daugiau, taikliau ir greičiau“, nes dabar yra tik „too little and too late“. Tačiau, mano įsitikinimu, vien tik galvoti, kaip padėti ekonomikai atlaikyti šį vienintelį karantiną atsakingai valstybei neužtenka. Jau šiandien reikia ieškoti atsakymo, kaip gali atrodyti valstybės ekonominė situacija, jeigu pandemija ir jos sukelta ekonominė krizė tęsis dar vienerius ar porą metų.
Ekonominė krizė – „V“ ar „L“ formos?
Nepaisyti deficito ir skolos augimo grėsmės galima tik tada, jeigu yra įsitikinta, kad ekonominis sunkmetis yra tikrai trumpalaikis ir tokiu atveju sunkmetį yra lengviau įveikti neilgam laikui pasiskolinus lėšų; jas sudėjus į ekonomiką ir taip palaikant jos kraujotaką, sulaukti lengvesnių laikų, kai atsigavusi ekonomika padės ne tik skolas sugrąžinti, bet ir garantuos tolesnį spartų gerovės augimą. Trumpalaikė krizė reiškia, kad visos krizės laikotarpiu jos įveikimui galima skolintis gana pigiai, jeigu prieš krizę šalis turėjo gerai sutvarkytus finansus.
Tačiau visa tai galioja tik tuo atveju, jei krizės scenarijus atitinka aštrios „V“ raidės profilį. Tokiu atveju ortodoksinių deficito ir skolos dėsnių galima ir nepaisyti. Tačiau jeigu ekonominė krizė įgauna ilgalaikio nuosmukio pavidalą arba kaip mėgstama vadinti, – įgauna „L“ raidės formą, ortodoksiniai valstybės finansų dalykai pasidaro labai svarbūs.
Tačiau toks V formos scenarijus yra galimas tik tada, jeigu šį pavasarį pandemija bus galutinai suvaldyta ir ji daugiau neatsigaus. Ir daugiau jokių karantinų nebereikės nei po metų, nei po dviejų.
Štai todėl ir sunerimau išgirdęs Prezidento skeptiškus žodžius apie „ortodoksiškus dalykus“ valstybės finansuose. Sunerimau, nes matau vieną didelę mąstymo ydą tiek Prezidento žodžiuose, tiek ir daugelio ekspertų vertinimuose: kai kalbame apie ekonominę krizę yra kažkodėl galvojama, kad ji gali turėti tik vieną aštrios V raidės pavidalo scenarijų. Tada, kaip jau sakiau, tikrai galima trumpam laikui užmiršti ortodoksinius dalykus valstybės finansų reikaluose. Tačiau toks V formos scenarijus yra galimas tik tada, jeigu šį pavasarį pandemija bus galutinai suvaldyta ir ji daugiau neatsigaus. Ir daugiau jokių karantinų nebereikės nei po metų, nei po dviejų.
Tačiau neišvengiamai jau šiandien turime atsakyti į klausimą – o kas bus tada, jeigu pandemijos taip lengvai nei mes, nei pasaulis nesuvaldys? Jeigu vakciną atras ne šiais metais, o tik po 1,5 ar 2 metų? Ir todėl pandemijos suvaldymui reikės dar kelių karantinų. Kaip tokiu atveju atrodys ekonominės krizės scenarijus? Deja, pandemijų specialistai piešia labiau pesimistinius scenarijus, nei mums norėtųsi matyti, todėl ir ekonominės krizės scenarijus reikia sugebėti matyti įvairius, o ne vien tik „V“ raidę.
Akivaizdu, kad šiuo metu yra neįmanoma prognozuoti, ar ekonominė krizė bus aštrios V formos, ar ilgą nuosmukį simbolizuojančios L formos. Tai pirmiausia priklauso nuo tolesnės pandemijos eigos. O jos eiga priklauso tiek nuo žmonijos gebėjimų atrasti reikalingą vakciną, tiek nuo neatpažintų viruso savybių, dėl kurių pandemijos bangos gali kartotis periodiškai ir jų stabdymui reikėtų periodiškai įvedinėti tokį patį karantiną, sustabdantį didelę dalį ekonominės veiklos. Abu faktoriai, tiek žmogiški, tiek virusiniai, yra sunkiai prognozuojami ir nuo mūsų mažai priklauso.
Nors norėtųsi tikėti, kad ekonominė krizė bus tik trumpalaikė ir aštrios V formos, tačiau būtų neatsakinga nesiruošti ir galimai L formos krizei.
Būtina ruoštis ilgalaikės krizės scenarijui
L formos krizės atveju iškils „ortodoksinis“ valstybės finansų tvarumo klausimas. Jeigu esant V formos nuosmukiui TVF prognozuoja, kad Lietuvos BVP šiais metais gali smukti daugiau nei 8%, taip pat smuktų ir nacionalinio biudžeto pajamos, o nesikeičiant biudžeto išlaidoms, tai reikštų, kad biudžeto deficitas šiais metais pasiektų ir 10% BVP, kurį tektų padengti skolintomis lėšomis. Tokiu atveju metų pabaigoje valstybės skola nuo dabartinių 35% nuo BVP padidėtų iki beveik 50% nuo BVP.
Jeigu krizė būtų V formos ir, kaip šiuo metu prognozuoja TVF, kitais, 2021 metais, Lietuvos ekonomika jau atsigautų ir metinis augimas siektų net 8%, tokiu atveju panašiai augtų ir valstybės pajamos, todėl nei šių metų deficitas, nei net padidėjusi skola dar nekeltų didesnių problemų, nes jau kitais metais būtų galima tikėtis, kad bent deficito problema bus išspręsta.
Tačiau jei paaiškės, kad pandemija ir ekonominė krizė yra ilgalaikiai reiškiniai, tada aukšti deficitai ir sparčiai auganti valstybės skola taps vis didesniu rūpesčiu. Jeigu ekonominė krizė įgaus L formos pavidalą, tai bus labai sunku tikėtis deficito sumažinimo 2021 metais, o jį teks finansuoti tik tolesniu valstybės skolos didėjimu. Tokia situacija gali nebūti ilgalaike prasme tvari, nes tarptautinės reitingų agentūros pradės mažinti valstybės skolos reitingus ir skolinimasis taps vis brangesniu, o tai reiškia, kad taps vis sudėtingiau finansuoti valstybės išlaidas, stengiantis jas išlaikyti šiuo metu valstybės biudžete numatytame lygmenyje.
Tačiau jei paaiškės, kad pandemija ir ekonominė krizė yra ilgalaikiai reiškiniai, tada aukšti deficitai ir sparčiai auganti valstybės skola taps vis didesniu rūpesčiu.
Tenka dar kartą pakartoti, kad tai yra potencialiai realus scenarijus, tačiau ar jis išsipildys, ar jo pavyks išvengti priklauso ne nuo mūsų valstybės, o tik nuo viruso, pandemijos pobūdžio ir galimybės artimiausiu metu turėti vakciną. Tačiau nuo mūsų valstybės priklauso, ar valstybė bus tinkamai pasiruošusi tokiam ilgalaikės krizės scenarijui. Ir tokį pasiruošimą yra būtina pradėti jau dabar.
Taip pat yra būtina suprasti, kad nors šiuo metu didžiausias dėmesys turi būti skirtas šio meto svarbiausioms priemonėms, kaip palaikyti šį karantiną išgyvenantį verslą, bet tuo pačiu metu turi būti pradėtos įgyvendinti ir būtinos priemonės, tinkamai pasiruošiant galimai L formos krizei. Būtų padaryta didelė strateginė klaida, jeigu apie galimą tokią L formos krizę būtų pradėta galvoti tik po metų, kai galbūt ateis nauja pandemijos banga. Lygiai taip pat, akivaizdu, kad būtų klaida, jeigu jau šiuo metu nebūtų pradėta žiūrėti į šią krizę kaip į postūmį imtis naujų galimybių transformuoti Lietuvos ekonomiką link žymiai inovatyvesnės.
Tačiau visos idėjos apie inovatyvesnę ateitį bus nieko vertos, jeigu pradžioje nepavyks maksimaliai susitvarkyti su skaudžiausių šios krizės tiek trumpalaikių, tiek ilgalaikių pasekmių prevencija, tame tarpe ir ortodoksiniuose valstybės finansų reikaluose, nes tik tada bus galima imtis realizuoti šią krizę kaip naują galimybę.
Keli pasiūlymai Vyriausybei
Kadangi apie tai, ko iš Vyriausybės reikia dabar (ar net reikėjo vakar) šio karantino pasekmių įveikimui, jau vyksta karštos diskusijos, ir aš pats esu išsakęs nemažai kritinių pastabų, apie tai šiame tekste nebesiplėtosiu. Ko reikia tam, kad galėtume kurti inovatyvios Lietuvos ilgalaikę ateitį, taip pat esu nemažai rašęs, tad irgi nebesikartosiu.
Bet apie tai, ko reikėtų atsakingam valstybės elgesiui, ruošiantis ir galimai L formos krizei, bei nepamirštant „ortodoksinių dalykų“, pateiksiu dar keletą patarimų valdžiai.
Matau kelias priemones, kurias Vyriausybė turėtų nedelsiant įgyvendinti:
1 Priemonė: pavedimas Finansų ministerijai ir Lietuvos bankui, pasitelkus nepriklausomus ekspertus, per 1 mėnesį parengti ir pateikti Seimui bei visuomenei tikslesnį ekonominių ir finansinių pasekmių įvertinimą pagal skirtingus galimus scenarijus:
a) šis karantinas tęsiasi 2 mėnesius ir daugiau, karantinų per artimiausius 2 metus nebeprireikia;
b) po metų pandemijos banga pasikartoja ir jos stabdymui reikia dar vieno 2 mėnesių karantino;
c) pandemijos bangos kartojasi periodiškai ir per artimiausius 2 metus reikia dar bent 2 karantinų kiekvienais metais.
Reikalingos tikslesnės prognozės, kokios galėtų būti BVP mažėjimo ir augimo tendencijos; valstybės pajamų tendencijos; valstybės finansų deficito tendencijos, nemažėjant valstybės išlaidoms; valstybės skolos augimo tendencijos.
2 Priemonė. Tie patys ekspertai turėtų pateikti prognozes, kaip pagal kiekvieną scenarijų per artimiausius 2 metus atrodytų valstybės skolinimosi reitingai ir valstybės skolinimosi kainos.
3 Priemonė. Tie patys ekspertai turėtų pateikti išvadas, ar yra ir ar bus reikalingos korekcijos valstybės pajamų ir išlaidų politikoje, taip pat kada tokios korekcijos turėtų būti daromos, siekiant preventyviai pasiruošti blogiausiems pandemijos ir to sąlygotos ekonominės krizės scenarijams ir siekiant išsaugoti valstybės finansų tvarumą.
Ir pabaigai: melskimės, kad ekonominė krizė būtų tik V formos. Melskimės, kad vakciną atrastų kiek galima greičiau, dar šiais metais. Bet ruoškimės ir tam, kad tokios maldos gali ir neišsipildyti. Ir ruoškimės jau dabar, nes kai paaiškės, kad maldos tikrai neišsipildė, bus jau per vėlu. Toks yra ortodokso požiūris. Toks turėtų būti ir atsakingos valstybės požiūris.
Andrius Kubilius yra Europos Parlamento narys, buvęs Ministras pirmininkas (2008-2012 m.)
