Nesiplečiant labai plačiai į tas temas, kurios buvo aptartos per Prezidento rinkimų kampaniją, apie būsimus penkerius prezidentinius metus galiu pasakyti keletą žodžių.
Lietuvos konstitucinė sąranga yra apibūdintina kaip pusiau-prezidentinė konstitucinė sistema. Tuo ji primena pirmiausia Prancūzijos konstitucinę sistemą, kuri yra gana plačiai ir giliai išnagrinėta. Kaip rodo tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos patirtis prezidento galimybės pasiekti reikšmingų permainų valstybės gyvenime labai stipriai priklauso nuo Vyriausybės gebėjimo būti veiksminga. Neveikli, stagnuojanti Vyriausybė neleidžia ir prezidentui pasiekti kokių nors reikšmingesnių permainų. Tuo tarpu veikli, energinga Vyriausybė sudaro galimybes ir prezidentui tokioje konstitucinėje sąrangoje veikti rezultatyviai ir reikšmingai.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad turime vis labiau stagnuojančią Vyriausybę ir nesimato, kad per artimiausius porą metų situacija gerokai pagerėtų.
Šiandieninė situacija yra tokia, kad turime vis labiau stagnuojančią Vyriausybę ir nesimato, kad per artimiausius porą metų situacija gerokai pagerėtų. Ji gali pasukti tik dar didesnės stagnacijos keliu. Todėl šiandien norisi išsakyti keletą palinkėjimų Vyriausybei, skatinant ją išvengti patogios stagnacijos spąstų, kad po poros metų nereikėtų su liūdesiu konstatuoti, jog ketveri šios valdančiosios koalicijos valdžios metai buvo visiškas praradimas Lietuvai.
Palinkėjimai:
1. Nebebūti abejingiems ir ciniškiems. Matyti problemas ir jas nuoširdžiai spręsti, o ne abejingai aiškinti, kad kalta opozicija.
2. Nebesidžiaugti vien tuo, kad yra ministrai. Imtis tikrų darbų, ne vien darbų imitacijos.
3. Nebebūti arogantiškai nesavikritiškiems. Pripažinti savo klaidas ir jas taisyti, o ne aiškinti, kad dėl jų yra kalti konservatoriai ar prezidentė.
4. Susigrąžinti bent šiek tiek intelektualumo į Vyriausybės darbą. Negalvoti, kad visos ekonomikos problemos išsisprendžia vien tik primityviu minimalios algos padidinimu ar natūraliai būtinu pensijų bei viešojo sektoriaus algų padidinimu.
5. Nebesitaikstyti su elementaria korupcija, kai ministerijose į aukštas pareigas įdarbinama ne pagal kompetenciją, o pagal sugebėjimą rinkti partijai neteisėtą finansinę paramą.
6. Nebevaikyti iš darbo jaunų gabių profesionalų vien todėl, kad juos į tokias pareigas pakvietė ir paskyrė konservatoriai.
7. Nebeleisti, kad esminiai valstybės ir tautos klausimai taptų vien tik šantažu tarp koalicijos partijų, paminant ir esminius konstitucinius principus.
8. Nebevažiuoti, abejingai atsipalaidavus, vien tik ankstesnių valdžių nutiestais bėgiais. Bent šiek tiek dėmesio privaloma skirti ateities ir globaliems iššūkiams, neleidžiant Lietuvai atsilikti pasaulinėje konkurencijoje.
9. Nebežiūrėti abejingai į regioninės politikos iššūkius. Rūpestis provincija – tai rūpestis jos realiu ekonominiu augimu, o ne vien tik tariamas rūpestis dėl viešųjų ryšių „paukščiuko“, kad artėjančiuose savivaldos rinkimuose vietinis socialdemokratų lyderis galėtų tuo pasigirti.
10. Nearogantiškai įsiklausyti į opozicijos kritiškas pastabas ir pasiūlymus, nevengti konstruktyvių diskusijų su opozicija ir su intelektualia visuomene, neužsidaryti vien kasdienybės administravime ir vis labiau stagnuojančioje erdvėje, kurioje trūksta idėjų. Minčių ir idėjų stagnacija lemia ir veiksmų bei darbų stagnaciją.
Tokie yra paprasti pasiūlymai. Didžiausias rūpestis per artimiausius porą metų bus labai paprastas – kaip išvengti visiškos abejingos stagnacijos. Deja, tai labai nedaug priklauso nuo prezidentės, tai pirmiausia priklauso nuo valdančiosios koalicijos, nuo koalicijos Vyriausybės ir jos lyderio. Jiems linkiu – įsiklausyti.
