O šiuolaikinei anesteziologijai iš tiesų ne tiek ir daug: vos 174-eri metai. Galite sakyti, kad visai nemažai, bet jei palygintume su chirurgija, ginekologija ar terapijos mokslais – tai esame tik „berniukai ir mergaitės skautai“. Žinoma, daug medicinos subspecialybių yra jaunesnės, tačiau, pripažinkime, amžių kontekste narkozė, „atliekama“ ne su kuoka ar plaktuku, yra dar labai jauna.
O viskas prasidėjo nuo noro, kaip šiuolaikinis jaunimas sako, „pasipijarinti“. Tai štai Bostono vienoje ligoninėje gydytojai seniai suko galvą, kaip pacientų dejones ir klyksmus numalšinti ne tik vietinėmis nuskausminamųjų aplikacijomis, bet ir komfortabiliu miegu.
Pirmasis 1845 metais, panaudodamas linksminamąsias dujas, tai pabandė atlikti sumanus, gerų idėjų kupinas gydytojas odontologas Horacas Velsas, tačiau jam, nors ir labai kruopščiai pasiruošusiam, nepavyko, ir po paciento dejonių miesto bendruomenė susirinkusi amfiteatrinėje ligoninės salėje skandavo „apgavystė“. Praėjo metai ir 1846 metais spalio 16 dieną ši ligoninė pabandė dar kartą pagerinti savo reputaciją ir, kaip dabar madinga sakyti, „į aikštelę išbėgo“ Viljamas Mortonas su eteriu. Jam pasisekė – prabudęs pacientas po kaklo srities intervencijos kalbėjo apie subraižytą kaklą, ir tada jau minia nesitvėrė džiaugsmu.
Jei palygintume su chirurgija, ginekologija ar terapijos mokslais – tai esame tik „berniukai ir mergaitės skautai“.
Ligoninės vyriausiasis chirurgas Džonas Kolinsas Varenas, pirmasis Harvardo medicinos mokyklos dekanas, būdamas skeptikas ir prisimindamas nesėkmingus 1845-uosius ankstesniuosius metus, atsisuko į medicinos bendruomenę ir pasakė: „Ponai, tai ne apgaulė!“. Sėkmė buvo tokia, kad ši ligoninės demonstracinių operacijų erdvė buvo pavadinta Eterio skliautu arba kupolu. Kaip puikiai suprantate, anesteziologija į priekį buvo stumtelėta ieškant komforto pacientui. Ir nors eteris buvo žinomas gerokai anksčiau, tai buvo didis žingsnis. Per pasaulį nuvilnijo žinia apie anesteziją.
Įdomumo dėlei: 1847 metais, nepraėjus nė metams po minimų įvykių, Vilniuje Medicinos draugijos posėdyje pristačius eterį, A.Adomavičius kartu su L.Lechavičium jį panaudojo. Šių laikų tempais – įsisukus aprobacijoms, legalizacijoms, tokį vaistą galėtume taikyti gerokai vėliau. Ši žinia turėtų mums visiems priminti, kad nei tada, nei dabar tikrai nesame pasaulio užkampis. Ir tuo derėtų didžiuotis.
Kaip prieš kelerius metus klausiau Vilniaus universiteto profesorės Jūratės Šipylaitės tarptautinio pranešimo apie Lietuvos medicinos ir anesteziologijos raidą, prakalbome apie Napoleono apsilankymą Vilniuje. Imperatorius Vilniaus universiteto profesoriaus chemiko, biologo, filosofo ir gydytojo Vilniaus Medicinos draugijos įkūrėjo ir pirmojo pirmininko Andriaus Sniadeckio ironiškai paklausė , kokios gi chemijos mokote Vilniuje, pastarasis nedvejodamas atsakė, kad tokios pačios kaip Paryžiuje.
Taip ir vystėsi anesteziologija Lietuvoje. Pirmieji oficialūs narkotizatoriai mūsų ligoninėse atsirado praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje, o septintajame jau turėjome tikrų gydytojų anesteziologų. Iki tol šiuolaikinę narkozę atlikdavo gydytojai chirurgai su medicinos seserimis.
Pasitikėkite savo gydytojais. Jie išmano savo darbą, o mūsų ligoninių „ginkluotė“ neatsilieka nuo Europos ir pasaulio valstybių.
Čia prisimenu dar vieną pasakojimą apie išskirtinį Lietuvos chirurgą Vladą Kuzmą, beje parašiusį pirmąjį anesteziologijos vadovėlį „Skausmas ir skausmo malšinamosios priemonės“. Profesorius jį parašė iki savo ankstyvos mirties, 1942 metų, tačiau knyga išvydo šviesą tik 1947-aisiais. Profesorius Vytautas Zykas rašo: „Vladas Kuzma buvo vienas iš talentingiausių chirurgų to meto Lietuvoje. Operavo greitai, meniškai, abiem rankomis (buvo kairiarankis). Tai iliustruoja toks atsitikimas. Vienos chirurgijos klinikos vadovas prof. A.Eiselsbergas, pastebėjęs gabų ir atsidavusį savo darbui mediką, jau iš pat pradžių Vladui Kuzmai sudarė geresnes nei kitiems sąlygas mokytis. Netrukus jis pasisiūlė V.Kuzmai asistuoti operacijos metu.
Kartą pas profesorių A.Eiselsbergą atvyko ligonė iš Lietuvos operuotis tulžies pūslės akmenligę. Profesorius šią operaciją pavedė V.Kuzmai, o pats asistavo. Ligonė pasveiko ir išvykdama atėjo A.Eiselsbergui padėkoti. Tada jis pasikvietė V.Kuzmą ir pasakė: „Ne man, o V. Kuzmai dėkok, nes jis operavo.“ Ta proga prof. A.Eiselsbergas pabarė moterį sakydamas, kad, turėdama puikių chirurgų Lietuvoje, važiuojanti į užsienį.“
Norisi visiems šiais, su šypsena vadinamais „Kovidmanto“ ar „Kovidijaus“ laikais palinkėti didžiuotis savo šalies medicina, nesvarbu, kur likimo pasiųsti, neduok Dieve, pakliūsite ant operacinio stalo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, o gal Telšiuose ar Jurbarke – visur patirsite šiuolaikinę anesteziją (vadinamąją narkozę). Šiuolaikinę todėl, kad visose Lietuvos ligoninėse naudosime tik tokius medikamentus ir tokias priemones, kurias naudoja Niujorko, Paryžiaus ar Londono geriausios ligoninės. Pasitikėkite savo gydytojais. Jie išmano savo darbą, o mūsų ligoninių „ginkluotė“ neatsilieka nuo Europos ir pasaulio valstybių.
Sveikinu Spalio 16-osios – šiuolaikinės anesteziologijos gimimo dienos – proga!
Prof. Andrius Macas yra Anesteziologijos klinikos vadovas.
