Tikrai nedrįsčiau moralizuoti ar teikti savo vertinimus apie Jus, kaip apie žmogų. Man svarbu, trumpai papasakoti, kodėl man, Jūsų vadovaujamo Seimo nariui, paskutinę Advento savaitę tapo liūdna ir skaudu, kodėl jaučiuosi Jūsų apgautas.
Nors esu ir jaunesnis, ir, spėju, mažiau nei Jūs per gyvenimą nuveikiau gerų darbų, tačiau politiniame gyvenime esu netgi seniau. Veikiausiai ir klaidų esu pridaręs daugiau. Guodžiuosi tuo, kad stengiuosi jas pripažinti ir iš jų mokytis. Tiesa, Seimo nariu tapau pusmečiu vėliau už Jus. Ne vienas kolega sakė, kad darbas Seime nustebins, nes teks susidurti su sunkiai suvokiama niekšybe, politinėmis išdavystėmis, žodžio nesilaikymu ir didžiuliu atotrūkiu tarp įvaizdžio ir tikrovės. Tačiau buvau ir lieku įsitikinęs, kad, jei išlaikysime bent minimalius padorumo standartus santykiuose, būsime reiklūs sau labiau nei kitiems, nuolat bendrausime su žmonėmis, anapus Seimo ribų, galima nedideliais žingsneliais eiti padoresnio Parlamento link. Antradienio plenariniuose posėdžiuose įsitikinau, koks ilgas ir erškėčiuotas tai kelias.
Kitas dalykas – daug metų labiausiai kritikavau ne ką kitą, bet TS-LKD, kuriai dabar pats priklausau. Ne todėl, kad kitų partijų atstovai darė mažiau klaidų, bet buvau įsitikinęs, kad tiems, kuriems vertybiškai esu artimiausias, turiu būti reikliausias. Beje, prisipažįstu, man labai keista, kai šiandien LVŽS frakcijos nariai vis žvalgosi į anksčiau padarytas politikos klaidas, tarsi jos pateisintų tai, kas daroma dabar. Suprantu, kad skamba šališkai, bet šiandien, mano įsitikinimu, TS-LKD frakcija bando būti valstybiška, atsakinga ir reikli, kaip dera opozicijai. Nors ir šiandien yra ne vienas klausimas, kur mes karštai ginčijamės tarpusavyje ir kartais nerandame galutinio sutarimo.
Tačiau grįžkime prie Seime antradienį užsiliepsnojusios krizės, kai mes, opozicijos nariai, pajutome, jog valdančioji dauguma nepaiso demokratinės politikos taisyklių ir bando „peržaisti“ ne taip, kaip norėjo, pasibaigusį balsavimą. Tai, kad po to, kai Jūs stojote valdančiosios daugumos pusės, opozicija sutartinai paliko salę, be jokio išankstinės režisūros, byloja, kad tikrai ne aš vienas pajutome neteisybę. Pajutome ir tai, kad esate ne Seimo, bet valdančiųjų Pirmininkas.
Labai svarbu pabrėžti, dėl kokio klausimo įsižiebė karas – dėl atlyginimų didinimo rezidentams-medikams. Tai tikrai nebuvo klausimas, kur opozicija ginčijo valdančiosios daugumos pamatines vertybes, kur norėjo naudos sau.
Puikiai suprantu, kaip Jums nemalonu buvo jaustis politinės krizės priežastimi. Kiekvienam labai sunku pripažinti savo klaidas. Galiu suprasti, bet nepateisinti Jus, kad nesustabdėte plenarinio posėdžio ir „valdančiųjų buldozeris“ važiavo visu greičiu. Tiesa, Jūs pats pajutote, kad privalu kažko griebtis ir, net nekviestas, atėjote į bendrą opozicijos pasitarimą. Jo metu išgirdote, dėl ko nerimauja opozicija. Tikrai išmintinga buvo pritarti Seimo posėdžių salėje surengti parlamentarų pasitarimą, skirtą tarpusavio santykių ir tolesnio bendro darbo pasiaiškinimui. Deja, aiškintis norėjo tik opozicija, o valdančioji dauguma visa kūno kalba, replikomis demonstravo, kad opozicija yra tik pakenčiama, o ne gerbiama.
Nežinau, kas iš valdančiosios koalicijos sugalvojo gudrų planą pasityčioti iš opozicijos. Nesustabdė ir tai, kad medikams rezidentams tokiu būdu buvo suduotas dar vienas smūgis. Pasinaudojęs savo autoritetu, pareiškėte, kad yra galimybė sutarti pozicijai ir opozicija, net, tarsi, stojote skriaudžiamos opozicijos pusėn. Tačiau netrukus valdančioji dauguma piktdžiugiškai balsavo prieš savo pačių teiktą įstatymą, papildytą medikams rezidentams palankesnėmis pataisomis. Kultūros komiteto pirmininkas, Sveikatos pirmininkas, Petras Gražulis ir kitas „elitas“ švytėjo iš pasitenkinimo. Opozicija buvo apgauta, pergudrauta. Regis, ramiau atsidusote ir Jūs, gal net nesupratote, jog ką tik buvo pasinaudota Jūsų reputacija.
Taip, pasijutau apgautas. Jūsų asmeniškai. Aiškiai supratau, kad mes čia, Parlamente, nesame skirtybių vienovė, siekianti bendrojo gėrio. Tesame valdančioji galia ir tie, kuriuos, dėl demokratiškumo įvaizdžio, tenka pakęsti. Ne, Jūs nebandėte prieštarauti valdančiajai daugumai, jog dera ieškoti bendro sutarimo, o ne demonstruoti politinius raumenis. Jums akivaizdžiai patiko šis politinis kultūrizmas. Būtent tai labiausiai nuvylė ir įskaudino.
Seimo nario priesaika įpareigoja nesustoti, nepasiduoti nevilčiai, daryti viską, kas nuo manęs priklauso, siekiant teisingesnės ir padoresnės Tėvynės. Tačiau, prisipažįstu, žvelgdamas į Jūsų ir valdančiosios daugumos narių šypsenas, regiu tik kaukes ir nebepasitikiu, kad su Jumis galima nuoširdžiai diskutuoti itin svarbiais klausimais.
Antradienio plenariniuose posėdžiuose buvo pergudrauta opozicija, suduotas niuksas medikams rezidentams, tačiau, mano galva, labiausiai pralaimėjote Jūs, nes vargu, ar kada dar Eugenijus Gentvilas Jus vadins valstybininku ir sąžiningos politikos garantu. Turėjome ne vieną Seimo Pirmininką, kurio pavardė šiandien skamba ne garbingai, bet kelia ironišką juoką. Tikrai nesakau, kad Jūsų sukelta parlamentinė krizė ir tai, kokį būdą pasirinkote jai spręsti, jau nulėmė tai, kokiomis raidėmis būsite įrašytas į istoriją. Visi žinome pasakojimą apie krikščionis persekiojusį Saulių, kuris kelyje į Damaską pavirto bebaimiu tikėjimo skelbėju Pauliumi. Viliuosi, kad kažkur yra ir Jūsų kelias į Damaską, tačiau kol kas, panašu, mes, kaip Parlamentas, keliaujame veikiau Minsko ar Maskvos pusėn, kur opozicija neturi jokių teisių ir niekas „netrukdo dirbti“.
Seimo Pirmininke, turėjau Jums tai parašyti. Ne todėl, kad jaučiuosi kuo nors už Jus pranašesnis. Anaiptol. Tačiau jaučiu pareigą, kai matau, kad karalius aprengtas tik įvaizdžio voratinkliu, garsiai pasakyti – KARALIUS NUOGAS.
Nuoširdžiai, Seimo narys Andrius Navickas
Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
