Šiemet pirmą kartą teko lankytis Strasbūre, kur iš arti susipažinau tiek su Europos Parlamento, tiek su Europos Tarybos, tiek su Europos Žmogaus Teisių Teismo aktualijomis. Tačiau didžiausią įspūdį paliko didingoji Strasbūro katedrą. Net kelis šimtmečius statyta šventovė iki pat dangoraižių amžiaus buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Tvirtai įsirėmusi į žemę ji stiebėsi į dangų ir visiems laikams išliko vienu iš įspūdingiausių krikščioniško Europos paveldo simbolių. Taip, būtent to paveldo, kurio išsigando Europos sąjunga, ir galima drąsiai sakyti, kad dabartinis Senojo žemyno politinio elito sutrikimas, kaip ir senovės barbarus primenančių radikalų stiprėjimas yra kartūs šio išgąsčio sunokinti vaisiai.
Kai nebežinai, kur keliauji, bet tik rūpiniesi, kad kelionė būtų kuo komfortiškesnė, neišvengiamai pradedi jaustis pasiklydęs ir sutrikęs.
Kai matai, kad bendrystės pastatas statomas ne ant stipraus vertybinio pamato, bet ant daugybės smulkmeniškų direktyvų gniužulo, nesunku patikėti radikalų šūksniais, jog Europos sąjunga šiandien – ne pagalba, sprendžiant sudėtingas problemas, bet daugumos problemų šaltinis.
Kai kas nors pradeda įrodinėti, kad Europos parlamento pastatas yra gražesnis nei didingoji Katedra, dar galiu gūžčioti pečiais ir sakyti, kad tai estetinio skonio reikalas, tačiau, kai pradeda įrodinėti, kad multikultūriškumo ideologija yra vertingesnis pamatas bendrystei nei bendros vertybės ir tūkstantmetė istorinė patirtis, privalau tvirtai atsakyti: „Nesutinku“.
Krikščionybė mane išmokė būti realistu ir todėl puikiai suprantu, kad nėra prasmės dūsauti dėl praeities, kurios jau nebėra. Man sunku suprasti ir tuos, kurie šiandien tiek daug energijos skiria pastangoms sumenkinti Europą, ar bando primesti pasirinkimą: Lietuva ar Europa? Kita vertus, nesutinku ir su tais, kurie mano, jog pakanka žinoti, kad Europa turi gintis nuo imperinių Rusijos ambicijų, ir nėra reikalo bandyti išryškinti vertybinių europietiškos bendrystės pamatų, nes esą, kokie jie bebūtų, tai gali tapti kliūtimi nesibaigiančios plėtros idėjai.
Europietiškumas niekada nebuvo ir nėra išbaigta schema, ideologinė uniforma. Europa nuo pat ištakų buvo pastanga atrasti, kaip skirtybių natas sujungti į harmoningą melodiją. Kiekviena karta turėjo ir turi tapti Europos kūrėjais, nes jos kūrimas niekada nesibaigia ir šis neužbaigtumas, nuolatinė kūryba yra vienas iš svarbių Europos tapatybės bruožų.
Iš daugelio krikščionių tenka girdėti nuogąstavimą, kad Europos politinės institucijos pabrėžtinai atšiaurios krikščionybei. Tiek dėl keistos baimės įžeisti kitų religijų atstovų jausmus – nors pastarieji dažniausiai nerimauja tikrai ne dėl krikščionybės, bet dėl vartotojiško materializmo; tiek dėl dažnai net neįsisąmonintos konkurencijos dėl įtakos – nors skelbiamos oficialios panegirikos laisvei, realiai siekiama vis didesnės elgesio ir mąstymo kontrolės.
Jau XXI a. pradžioje popiežius Benediktas XVI labai aiškiai suformulavo krikščionių misiją Europoje šiandien. Mes turime tapti kūrybinga mažuma, kuri privalo išsaugoti tai, kas vertingiausia europietiškame pavelde, turi įkvėpti viltį sutrikusiems Senojo Žemyno gyventojams. Popiežius taip pat pabrėžė, kad, kai kalbame apie krikščioniškas Europos šaknis, tai tikrai neturėtų būti suprantama, kaip kokių nors privilegijų krikščionims reikalavimas, bet veikiau yra raginimas saugoti tuos principus, kurie išugdė tai, kas vadinama europietiška tapatybe.
Kokie tai principai?
I. Nelygstamo žmogaus orumo samprata, tvirtinanti, kad žmogus visuomet yra daugiau nei skaičius statistinėje lentelėje, smiltis dykumoje ir asmens vertingumas nepriklauso nuo socialinio statuso, biologinių savybių ar įsitikinimų.
II. Bendrasis gėris ir su juo susijusi teisės viršenybė – Europos indėlis į politikos sampratą. Kai politiniame gyvenime ištirpsta bendrojo gėrio siekis, jis virsta politinių gaujų peštynėmis. Bendrasis geris neatsiejamas nuo principo, kad visi piliečiai lygūs prieš įstatymą. Turime ne „nugalėti” ar pergudrauti kitus, bet kurti visus praturtinantį bendrabūvį ir pastarojo pamatu turėtų būti ne technokratinis veiksmingumas, bet teisingumas ir papildomumas.
III. Solidarumas tarp kartų yra svarbi teisingos ir klestinčios Europos atrama. Europa kenčia nuo didžiulės socialinės nelygybės ir tai skaldo visuomenės į priešiškumą vienas kitam jaučiančius fragmentus. Nemaža dalimi dėl to kaltas „dovanojimo kultūros”, mokėjimo dalintis sunykimas. Jis negali būti atstatytas direktyvomis, taip pat ir vis labiau išsikerojanti politinė valdžia tik pablogina situaciją. Čia reikalingas tikras mąstymo ir širdies „atsivertimas”, kuriam būtinos darnios, ryžtą nešioti vienas kito naštas skatinančios šeimos, gyvybinga pilietinė visuomenė ir ne į aršią konkurenciją, bet į bendrystės puoselėjimą orientuota švietimo sistema.
IV. Subsidiarumo principas, primenantis, kad valstybė turi būti kuriama „iš apačios”, o ne būti milžinu molinėmis kojomis. Europos sąjungos narės turi jaustis laisvos spręsti savo problemas, aišku, nepamesdamos iš akių visos Sąjungos bendrojo gėrio. Kuo daugiau žmonių turi būti įtraukta į sprendimų priėmimus, politinius procesus. Tik taip galima sveikti nuo „kritiško stebėtojo“, kuris puikiai žino, kaip kiti turi spręsti jo problemas, sindromo.
V. Valstybės stiprybė, kur kas labiau nei nuo veiksmingos viešosios vadybos, priklauso nuo moralinio klimato, socialinio kapitalo ir to, ar žmonės jaučiasi gyvenantys prasmingame pasaulyje. Tai reiškia, kad valstybės stiprybė tiesiogiai priklauso nuo šeimos. Būtent šeimose mes turėtume mokytis pasitikėti vienas kitu, pagarbiai priimti kitoniškumą, aukotis vardan kito, išsakyti tai, kas džiaugina ar slegia. Todėl labai svarbu, kad ir visuomenėse būtų sukurtos kuo palankesnės sąlygos šeimoms būti stipriomis ir kūrybingomis bendruomenėmis. Iškilus problemoms, valstybės institucijos turėtų ne bandyti perimti kurią nors šeimos funkciją, bet padėti šeimoms stiprėti, idant jos būtų vis savarankiškesnės.
Turime kovoti už „daugiau Europos“ tiek pačioje ES, tiek Lietuvoje. Europietiška tapatybė tikrai nėra priešinga lietuvybei. Priešingai, išlikti lietuviais galime tik tokioje Europoje, kuri neserga vertybiniu alzheimeriu ir puoselėja atsakingą laisvę. Šiandien, kai įvairūs radikalai kritikuoja savo susikurtas Europos karikatūras, o eurobiurokratai bando paversti ES lėkštu technokratiniu projektu, mums svarbu aiškiai pasakyti, kad Europa yra mūsų namai, už kuriuos esame atsakingi.
Šiandien, kai kalbame apie europietišką politiką, svarbu kovoti ne tik už pokyčius politinėje darbotvarkėje, už konkrečius politinius sprendimus, bet ir už autentiško, pagarbaus dialogo sugrąžinimą į politinį gyvenimą. Padori politika (svarbi europietiška idėja) nėra vien kalbėjimas apie vertybių svarbą politikoje, bet ir gebėjimas įsiklausyti į kitą, kantrus ir drąsus tiltų statymas ten, kur šiandien mieliau renčiamos barikados.
Pasyvumas, nusišalinimas nuo bendrų reikalų svarstymo, užsisklendimas vien lokaliose problemose, nekeliant klausimo apie bendrąjį kontekstą, paliekant Europos klausimus spręsti vien eurobiurokratams, yra priesakų mylėti savo artimą ir neužkasti savo talentų žemėje ignoravimas. Konservatizmo pradininkas E.Burke teigė: „Užuot blogis klestėtų, pakanka, kad geri žmonės liktų pasyvūs”. Neabejoju, kad šie žodžiai neprarado aktualumo ir šiandien.
Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.
