Galima tik pavydėti švietimo ir mokslo ministrei užsispyrimo ir pasitikėjimo savimi. Nuo pat darbo šiose pareigose pradžios J.Petrauskienė niekada nėra viešai prisipažinusi, kad suklydo, ir tvirtina, kad visi pokyčiai švietimo sistemoje yra būtini ir labai vykę. Dar nenutilus ginčams dėl kurios nors ministerijos paskelbtos iniciatyvos, jau kalbama apie kitą naujovę.
Vietoj įvairiapusės analizės, ar tikrai buvo prasminga ilginti mokslo metus, sulaukėme, švelniai tariant, keistokos etatinio pedagogų apmokėjimo versijos. Vis didėjant nepasitenkinimui nauja sistema, paskelbiama, kad atrastas dar vienas priešas – egzaminai. Labai tikėtina, kad netrukus bus paskelbta dar kokia nors radikali kurio nors švietimo sistemos fragmentų reforma.
Dar viena dabartinės ministrės ypatybė – itin savitas dialogo su mokytojų bendruomene supratimas. Paprastai bendraujama per žygūnus ar aplinkraščius. Ministrė teigia, jog padarys viską, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, kad sugrįžtų derama pagarba mokytojams, tačiau pati atranda tik trupinius laiko glaudžiam bendravimui su mokyklų bendruomenėmis.
Jau vasarą buvo akivaizdu, kad skubotas ginčytinos apmokėjimo tvarkos įvedimas mokyklose iškels daugybę klausimų. Ar ministrė J.Petrauskienė sėdo į automobilį ir apvažiavo visas (daugumą) Lietuvos mokyklų? Nežinau, gal čia tik man taip pasitaiko, tačiau tų mokyklų mokytojai, su kuriais tenka bendrauti, tvirtina, kad pas juos ministrė nesilankė. Svarstė naujas reformas? Ar mano, kad mokytojai tėra paprasčiausi ministerijos direktyvų vykdytojai?
Gerai pamenu, kai Seime, balsuojant dėl skubotos naujos apmokėjimo tvarkos įvedimo mokyklose, parlamentaras R.Šarknickas su ašaromis akyse džiaugėsi, kalbėjo apie istorinę dieną ir jį užplūdusius mokytojų padėkų laiškus. Neatmetu galimybės, kad šis parlamentaras paprasčiausiai nebuvo įsigilinęs į patvirtintos apmokėjimo tvarkos keistenybes, tačiau ministrė, kuri net sugalvojo pavaizduoti pokyčius, kaip saldų medų, privalėjo įvertinti grėsmes ir sunkumus. Beje, taip pat privalėjo viešai išsakyti ir tai, kad universitetų jungimosi procese vienu iš svarbiausių veiksnių yra tapusi ne studijų kokybė, bet atsilaisvinę viliojantys pastatai itin patogiose vietose.
Mokslo metų pradžios dieną švietimo ir mokslo ministras tradiciškai sveikina mokytojus, mokinius ir jų tėvelius. Šiemet J.Petrauskienė galėtų visų mokyklų bendruomenėms įteikti ypatingą dovaną – paskelbti apie savo atsistatydinimą. Toks žingsnis, deja, nepanaikintų visų jos paskelbtų eksperimentų, tačiau suteiktų vilties, kad švietimo sistemai vadovaus žmogus, kuris nori ir sugeba įsiklausyti į mokytojus, mokinius ir jų tėvus, taip pat turi drąsos dalyvauti autentiškame dialoge, sugeba suformuluoti visuminę švietimo sistemos ateities viziją. Taip pat ir nebloga švietimo sistemos analitikė J.Petrauskienė galėtų grįžti į darbus, kuriuos geriau išmano, nes, kaip įsitikinome, ministro darbui reikia daugiau nei vien gerų ketinimų ir statistinių duomenų žinojimo.
Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD narys, filosofijos daktaras.
