Prievarta to nepakeisi, o reikia gilaus žmoniškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, visų pirmiausia už ją kovoti. Reikia mums grąžinti į visuomenę sąžiningumą ir darbštumą. Aš ne su tais, kurie optimistiškai galvoja, kad, jeigu tik mes atlaisvinsim varžtus, vėl bus darbšti, sąžininga visuomenė, tokia, kokią mes norime matyti. Reikia didelio darbo norint atkurti ir sukurti šioms dienoms tinkamą žmogų. Visi neabejojame, kad mūsų ateities švietimo sistema turi būti paremta giliais doroviniais pagrindais, kurie buvo išvyti, vertybine orientacija. Nuo ko galima jau šiandien pradėti? Absoliučiai atsisakyti melo visur. Pamažu savyje slopinti ir naikinti autoritarizmą. Nuo darželio pradėti ugdyti sąžiningumą, darbštumą bei pareigingumą. Iš vaiko turime reikalauti tiek, kiek jis nesunkiai pajėgia ir geba atlikti kuo geriausiai. Reikia peržiūrėti mokyklos programas, nustatyti kiekvieno dalyko maksimumą ir minimumą ir juos taikyti individualiai. Bet lygiai tokį pat matą mokytojas turi taikyti ir sau pačiam, dirbti sąžiningai.”
Tai didelė ištrauka iš kalbos, kurią Lietuvos Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime 1988 m spalį pasakė Pedagogė (iš didžiosios raidės) Meilė Lukšienė. Anuomet jai ilgai plojo, bet, deja, pasidžiaugti, kad M. Lukšienė puikiai įvardijo svarbius dalykus, yra kur kas sunkiau nei kantriai judėti jos įvardinta sritimi.
Taip, buvo sukurta puiki Tautinės mokyklos koncepcija, kuri įvairiose tarptautiniuose forumuose buvo įvardijama, kaip pavyzdys, kuriuo dera sekti. Tačiau pernelyg ilgai visi buvome formuojami sovietinio materializmo, idant pripažintume, kad kokybiška švietimo sistema yra svarbiau nei keli išasfaltuoti keliai, kad laisvai valstybei reikia ne patogių vykdytojų, o talentingų kūrėjų. Nors ir toliau kūrėme skambias deklaracijas apie kūrybiškumo svarbą, iš tiesų sukūrėme „gynybišką“ švietimo sistemą, kurioje svarbiausia kruopščiai užpildyti ataskaitas, planus, skaičiuoti darbo minutes ir, neduok Dieve, nenukrypti nuo schemų. Mokyklos svarbiausias tikslas tapo geri egzaminų pažymiai, universitetų – paklausūs diplomai, o mokytojai ir dėstytojai pamažu tapo aptarnaujančiu personalu, kurio svarbiausias tikslas – negauti skundų nei iš tėvų, nei iš kurios nors valstybinės institucijos.
Mokiniai įprato į mokyklą žvelgti kaip į ultratriatlono trasą, kurią įveikti reikia dėl to, kad nekibtų tėvai, kurie dar dažniausiai parūpina papildomais treneriais (korepetitoriais) ir dar galima būtų „kur nors“ įstoti. Geriausia rinktis kokią nors prestižinę specialybę, nes dėl to bus patenkinti aplinkiniai ir dar galima bus tikėtis didesnio atlyginimo rinkoje.
Mokiniai nebegerbia mokytojų? Na, o ar jūs jaučiate pagarbą kavos aparatams? Paspaudžiate mygtuką ir gaunate puodelį kavos. Esą tai prigimtinė teisė. Na, o jei kažkas sutrinka, tai mokytojų pareiga viską sutvarkyti ir tiek. Švietimo sritį kuruojantys ministrai keičiasi, bet nuostata kalbėtis su mokytojais „iš aukšto“, smulkmeniškai kontroliuoti ir jausti pagarbą pabarti – lieka.
Kiek visa tai realiai atitinka tą tautinio, kūrybiško švietimo viziją, apie kurią kalbėjo Meilė Lukšienė? Beje, yra dar vienas keistas dalykas, kurį pirmiausia privalome pakeisti. Dažnai teigiama, kad, lyginant su kitomis ES valstybėmis, Lietuva santykinai švietimo sferai skiria nemažai lėšų. Tačiau, paradoksalu, didžiausią valstybės investicijų kryptis nukreipiama į aukštąjį mokslą, kur, regis, valstybės kišimasis ir reguliavimas turėtų būti minimalus. Mažiau pinigų skiriama vidurinėms mokyklos ir itin mažai – pradiniam ugdymui. Tai reiškia, kad mes kažkodėl neinvestuojame į tą laikotarpį, kai vaikui lengviausia išmokti mokytis, ugdyti emocinį intelektą, lengviau atpažinti visus specialius poreikius, bet vėliau pradedame kovoti su padariniais ir ši kova reikalauja didžiulių lėšų.
Vis dažniau pasigirsta pareiškimų, kad Lietuvoje reikalingas nacionalinis politinių partijų sutarimas dėl švietimo srities finansavimo. Sutinku, nors tenka pripažinti, kad iki šiol dažniausiai kiekviena Vyriausybė didesnes išlaidas nori primesti savo įpėdiniams. Deja, bet apie didesnį švietimo srities finansavimą čia ir dabar paprastai kalba tik opozicija (kol netampa pozicija). Kita vertus, mums reikalingas daug fundamentalesnis sutarimas, kas turėtų būti tie prioritetai, į kuriuos dera nukreipti didžiausią finansavimą ir ko tikimės pasiekti. Dar vienas svarbus dalykas – nustokime nuodyti žmonių sąmonių tvirtinimais, kad verslo magnatai geriausiai žino, kaip turi veikti švietimo sistema. Kai į pastarąją pradedama žiūrėti, kaip į verslo įmonių tarnaitę, galiausiai liekame prie sudužusios siauro akiračio geldos.
Na, o svarbiausia, bent įvardinti sau, kad „gynybinę“ nuostatą švietimo sistemoje privalome pakeisti kūrybiškumo ugdymu ir pagalba, atskleidžiant talentus, kurių savitus darinius turi kiekvienas vaikas.
Šiandien Lietuvoje švietimo sistemoje mums reikia ne nesibaigiančių reformų ir vis naujesnių metodikų, bet įsisąmoninimo – kas esame, ko siekiame, kur einame, kiek už visą tai esame pasiryžę sumokėti, kaip mokesčių mokėtojai. Reikalingas aiškumas. Net neabejoju, kad šiandien jauni žmonės nėra linkęs rinktis pedagogo profesijos ne tik dėl santykinai nedidelių atlyginimų už labai atsakingą darbą, bet ir dėl to, kad pro nesibaigiančių reformų rūką nebemato švietimo sistemos ateities.
Noriu tikėti, kad tai, jog kūrybinga ir tvari švietimo sistema yra tai, be ko niekada neturėsime jokios gerovės valstybės (kad ir kaip jai žemai nuleistume reikalavimų kartelę), supranta absoliuti dauguma politikų. Tikrai yra dėl ko pasistengti ir nustoti gainiotis įvairiausių pamėklių, bet susitelkti į tai, kas svarbiausia.
Andrius Navickas yra Seimo TS-LKD frakcijos narys.
