Andrius Navickas: Nemokama kultūra „nemokamos“ medicinos valstybėje

Tik suformavus politinę daugumą Seime, Kultūros komiteto pirmininkas paskelbė ambicingą siekį, kad kiekvienas Lietuvos moksleivis turės galimybę nemokamai apsilankyti Lietuvos muziejuose bei teatruose. Kilniai skambanti iniciatyva per metus taip ir netapo kūnu. Kaip prieš kurį laiką paaiškino kultūros ministrė, politikai intensyviai derasi su kultūros įstaigomis ir vis daugiau jų pavyksta įtikinti neprašyti bilietų iš moksleivių.
Andrius Navickas
Andrius Navickas / Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr.

Puiki iniciatyva ugdyti kultūringą jaunąją kartą ir mažinti kultūrinę atskirtį? Prisipažįstu, šiuo atveju esu skeptiškas. Net ne dėl to, ar įtakingas pareigas užimančių politikų pažadas bus įgyvendintas – man nerimą kelia, kad ši iniciatyva prisideda prie iškreipto žmogaus kultūrinių poreikių ir kultūros lauke kuriančių žmonių veiklos svarbos supratimo.

Ką turiu omenyje? Ar galite įsivaizduoti situaciją, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministras paskelbia, kad visi skurdžiai gyvenantys žmonės turėtų nemokamai lankytis kavinėse ir restoranuose, nes taip esą mažinama socialinė atskirtis? Nors skambėtų tikrai įdomiai, tačiau neteko nieko panašaus girdėti. Per „Maisto banko“ akcijas, padedant savanorių komandoms, parduotuvėse yra perkami produktai, kurie paskui dalijami vargstantiems. Tiesą pasakius, šiuo atveju naudą gauna ne tik skurstantys žmonės, bet ir parduotuvės, kurios parduoda daugiau produktų. Normali praktika, tuo labiau kad didieji maisto produktų tinklai kartais specialiai atpigina produktus, kurie populiariausi „Maisto banko“ akcijų metu, bent taip prisidėdami prie geros iniciatyvos.

Nuo maisto prekių grįžkime prie kultūros renginių. Nesiruošiu ginčyti psichologo A.Maslow pasiūlytos „poreikių piramidės“, pasak kurios, žmogui pirmiausia būtina patenkinti bazinius saugumo ir išlikimo poreikius, o jau tada ima rūpėti gyvenimo „kokybės“ klausimas. Tačiau derėtų suprasti ir tai, kad kultūros lauko žmonės taip pat sunkiai dirba, naudoja savo talentus ir kuria tai, kas nėra vien „normalaus gyvenimo priedas“ (kaip tvirtino marksistai), bet yra sudėtinė ir svarbi šio gyvenimo dalis. Knygų skaitymas, teatrų, muziejų lankymas, dalyvavimas diskusijose apie tai, kas tvaru nuolat kintančiame pasaulyje – tai sudėtinė visaverčio žmogaus gyvenimo dalis. Šiandien nemažai kalbama apie tai, kokių problemų gali sukelti neteisingas rūpestis kūnu, bet pamirštame, kad ne mažiau problemų kyla, kai mes ignoruojame savo dvasinius poreikius.

Jei su tuo sutinkate, tai natūraliai kyla klausimas – kodėl mes tada taip menkai vertiname meninės kūrybos žmonių darbą? Lietuvoje tapo įprasta, kai muzikantai, kitų sričių menininkai yra tapę svarbių sukakčių, minėjimų „fonu“, panašiu kaip gėlės, pamerktos vazoje ant stalo. Tačiau kultūra ir kultūrininkai yra kur kas svarbiau valstybės gyvasčiai, nei dažnai atrodo aukštus postus užimantiems politikams.

Daug kartų atkreipiau dėmesį, kad politikai supranta, kad už pietus restorane reikia susimokėti, bet bilietą į kultūrinį renginį ar kurį nors kultūros leidinį norėtų gauti nemokamai. Paprasčiausiai dėl to, kad mes visi neretai neįvertiname to darbo, kuris būtinas, idant bet kuris kultūros produktas būtų sukurtas.

Kuo čia dėti moksleivių bilietai į muziejus ir teatrus? Man kur kas labiau patiktų, jei Kultūros komiteto pirmininkas (kuris, turiu pripažinti, ne kartą buvo kultūros mecenatas) ar kultūros ministrė būtų pareiškusi, kad jie pasiryžę atrasti valstybės biudžete pakankamai pinigų, idant galima būtų nupirkti bilietų visiems moksleiviams į muziejus ir teatrus. Na, o jei pinigų tam trūksta (nors valdantieji nuolat kalba apie perteklių), tai galima būtų raginti prie šio kilnaus reikalo prisidėti verslininkus ir visus tuos, kuriems rūpi, kad jaunoji karta augtų kuo kultūringesnė.

Netrukus pradėsime svarstyti kitų metų valstybės biudžetą ir, spėju, dar kartą įsitikinsime, kad kultūra ir dabartinei politinei valdžiai yra „podukra“. Labai norėčiau būti neteisus. Net ir visą šį rašinį galima vadinti švelnia provokacija tiems valdančiosios daugumos politikams, kurie žodžiais itin rūpinasi dvasiniais Lietuvos žmonių poreikiais.

P.S. Atsiprašau tų, kurie, perskaitę pavadinimą, tikėjosi, kad tekste bus kalbama ir apie mediciną. Tikiu, kad dauguma skaitytojų suprato pavadinime pateiktą ironiją, nes vargu ar kas dar tiki, kad Lietuvoje medicina iš tiesų nemokama. Pasak vieno puikaus gydytojo kalambūro: „Jei gydaisi veltui, tai veltui gydaisi.“ Na, o jei norime, kad visa kultūra būtų kuriama veltui, tai veltui tikimės, kad tapsime valstybe, kurios kultūriniais pasiekimais žavėsis visas pasaulis.

Andrius Navickas yra Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų