Ir nutinka labai įdomus dalykas: to paties steigėjo mokyklų mokytojams už identišką darbą skaičiuojamas visiškai skirtingas atlyginimas, kuris, dar vis neaišku, ar apskritai pasieks kai kuriuos mokytojus. Taip visos valstybės lygmeniu sudaromos sisteminės prielaidos viešųjų finansų skirstymo neskaidrumui, protekcionizmui, piktnaudžiavimams, masiniam lygių galimybių pažeidinėjimui labai feminizuotame darbo rinkos sektoriuje. Mokyklose nuo pat pasiruošimo naujiems mokslo metams pradžios tvyro sumaištis, žiebiasi konfliktai ir vyksta masinis pažemintų bei nusivylusių mokytojų pasitraukimas iš švietimo darbo rinkos.
Šalies bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo sektoriuje yra apie 60 tūkst. pedagoginių etatų. Žinant, kad vidutinis mėnesinis pedagogo atlyginimas „į rankas“ siekia apie 650–750 eurų, nesunku suskaičiuoti, apie kokio dydžio viešąsias lėšas, judančias neskaidriai, dabar tenka kalbėti. Jei atsižvelgiame ir į priskaičiuoto atlyginimo dydį, tai per metus susidaro suma, viršijanti pusę milijardo (!) eurų.
Šioje situacijoje svarbu ir tai, kad, turint galvoje valstybinio švietimo sektoriaus ir jam skiriamų viešųjų lėšų dydį, pedagogai, kaip ir visi mokesčių mokėtojai, turėjo (o šventas naivume!) ir tebeturi teisėtą lūkestį, jog bus atsakingai parengtas ir išleistas atskiras „Pedagogų etatinio apmokėjimo įstatymas“ ar pan. Remiantis Teisėkūros pagrindų įstatymu, toks svarbus teisės aktas, jį lydintys poįstatyminiai aktai turėjo būti plačiai išdiskutuoti visuomenėje, interesų grupėse, privalėjo būti įvertintos galimos neigiamos, netikėtos teisės akto taikymo pasekmės. Maža to, privalu buvo palikti mokykloms laiko, kad jos tinkamai pasiruoštų tokio įstatymo vykdymui.
Nedovanotina teisėkūros klaida yra ta, kad pedagogų etatinio apmokėjimo tvarka buvo įvesta koreguojant „LR valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymą“ (2018-06-29, Nr. XIIII-1395). Taip užuot parengus išsamų „Pedagogų etatinio apmokėjimo įstatymą“ ir jį lydinčius teisės aktus, buvo nueita lengviausiu keliu. Po minėto įstatymo (2018-06-29 Nr. XIII-1395) pataisymo vėliava paskubomis buvo atverta teisinė landa, per kurią tariamai galima prakišti ir įteisinti etatinį apmokėjimą. Toks teisėkūros žingsnis yra ydingas bent dviem aspektais.
Pirma, šalyje yra daug bendrojo ugdymo mokyklų, kurių steigėjas yra anaiptol ne valstybė, ne vietos valdžia ir ne savivaldybė. Dalies mokyklų steigėjais yra vyskupijos, universitetai, privatūs steigėjai ir pan. Įbrukdama etatinį apmokėjimą per skubotai pataisytą „LR valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymą“, valdžia išstumia iš vieningos apmokėjimo sistemos į užribį mokyklas, kurių steigėjas nėra valstybė ar savivaldybė. Šitaip pati valstybė inicijuoja lygių galimybių principo sisteminį pažeidinėjimą pagal mokyklos steigėjo ir pavaldumo tipą. Ir tai padaryta ES šalyje, kur bendrasis ugdymas tradiciškai yra valstybės nemokamai teikiama viešoji paslauga ir viešasis gėris. Pasirinktas etatinio apmokėjimo teisinio reguliavimo būdas yra akivaizdžiai antikonstitucinis dėl diskriminavimo. Tik laiko klausimas, kada Konstitucinis teismas tai patvirtins formaliai.
Antras svarbus dalykas yra tas, jog „LR valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas“ yra bendro pobūdžio teisės aktas, kuris visiškai nespecifikuotas švietimo ir bendrojo ugdymo reikmėms. Minėtame bendro pobūdžio teisės akte pedagogų etatinio apmokėjimo gairės yra tik formaliai įteisintos. Deja, pasigendama konkrečių pedagoginio darbo normavimo, apskaitos ir apmokėjimo algoritmų išgryninimo bei įteisinimo. Į savo pačios paspęstus ydingos ir destruktyvios teisėkūros spąstus pakliuvusi LR ŠMM iš padėties bando kapanotis, darydama naujas šiurkščias klaidas. Š.m. liepos 27 d. LR ŠMM išleistas ir ministrės pasirašytas dokumentas SR-3365 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo...tvarkos aprašo įgyvendinimo“ teturi tik „aplinkraščio“ (!) statusą. Tai dokumentas, kuris nesukuria jokių teisinių pasekmių, ir demokratinio viešojo administravimo bei valdysenos (governance) požiūriu yra niekinis. Tokio dokumento net administraciniame teisme nebūtų įmanoma apskųsti, nes tai nėra teisės aktas. Panašus beviltiškos teisėkūros produktas yra LR ŠMM rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. V-689 „Dėl rekomendacijų dėl mokytojų, dirbančių pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformalioji švietimo programas...darbo krūvio sandaros patvirtinimo“. Teisės akto ydingumas, absurdiškumas figūruoja paties dokumento griozdiškame pavadinime „Įsakymas dėl rekomendacijų...“. Kokia nors „rekomendacija“ iš principo nėra ir negali būti teisėkūros įrankiu demokratinėje šalyje. Nebent ką nors „rekomenduoja“ autoritarinės valstybės politbiuras...
Faktas tas, kad ES ir OECD šalyje milijardinės viešosios lėšos, skirtos pedagogų atlyginimams, dabar juda be adekvataus teisinio pagrindo, neskaidriai, paskubomis pakabintos ant „aplinkraščių“ ir „įsakymų dėl rekomendacijų“, vaizdžiai tariant, ant teisinės makulatūros...
Konstitucijos 1-asis straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Sąvoka „demokratinė respublika“ greta žmogaus ir ūkinės veiklos laisvių, valdžių atskyrimo principo, teisės viršenybės, valdžios perdavimo taikių ir teisingų rinkimų būdu, inter alia apima ir viešųjų finansų skaidrumą. Demokratinėje šalyje VISI viešieji finansai paskirstomi ir įsisavinami tik skaidriai, pagal aiškias taisykles, kontroliuojant visuomenei. Įvesdama pedagogų etatinį apmokėjimą be adekvataus teisinio pagrindo, be procedūrų išgryninimo, šalies valdžia pažeidė viešųjų finansų skaidrumo vertybę ir teisinę normą, kurią gina pagrindinis šalies įstatymas. Maža to, ratifikuodama Jungtinių tautų konvenciją prieš korupciją, Lietuvos valstybė įsipareigojo aktyviai kovoti su korupcija, kontroliuoti, kad jos nacionalinė teisėkūra nesudarytų sisteminių prielaidų korupcijai ir viešųjų finansų neskaidrumui, pati savo veiksmais minėtų blogybių neskatintų. Teisiškai neadekvačiai, skubotai įvestas pedagogų etatinis apmokėjimas pažeidžia minėtos tarptautinės konvencijos ginamas teisės normas bei vertybes, diskredituoja mūsų valstybę užsienio partnerių akyse.
Dėl žinomų istorinių ir ekonominių aplinkybių mūsų šalies bendrojo ugdymo sektorius, jo darbo rinka yra neproporcingai feminizuota. Neatsakingai įvesta nauja pedagogų apmokėjimo tvarka, jos sukelta destrukcija tarsi volu pervažiuoja per VISAS mūsų mokyklose dirbančias Moteris. Su jokiomis dirbančių moterų diskriminacijos – tiesioginės ar netiesioginės – formomis ES ir OECD šalyje neturi būti taikstomasi!
Kreipdamiesi į visus aukščiausius šalies vadovus ir tikėdamiesi pedagoginės bendruomenės bei kiekvieno pilietiškai nusiteikusio asmens palaikymo, prašome, kad visos mūsų šalies centrinės valstybinės valdžios grandys savo sutelktais veiksmais nedelsiant stabdytų ydingai pradėtą pedagoginio apmokėjimo „reformą“. Toji reforma yra gėdingas, valdžią diskredituojantis ir valstybei kenkiantis niekstartis (false start). Formuluojame savo valdžiai rinkėjų priesaką ir prašymą nedelsiant suformuoti šiai reformai adekvačią teisinę bazę, duoti laiko minėtai reformai pasiruošti ir įgyvendinti ją ne anksčiau kaip nuo 2019 m. rugsėjo 1 d.
Antikonstituciniai valdžios sprendimai ŠMM rankomis pastaruoju metu jau generuojami konvejeriu... Dėl teisinio nihilizmo mes kreipsimės pagalbos į švietimui neabejingus Seimo narius ir prašysime inicijuoti konstitucinės justicijos bylą. Socialinio dialogo ignoravimo ir neteisėtų prievartinių reformų akivaizdoje pasiliekame teisę kreiptis pagalbos į Europos Komisiją, OLAF, JT Konvencijos prieš korupciją priežiūros komitetą, kt. institucijas.
Andrius Navickas yra Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas.
